Baalas

Ba’alas arba Balas (Arabų kalba: بعل; Hebrajų kalba: בעל) – šiaurės vakarų semitų bendras vyriškos dievybės vardas, reiškiantis „šeimininkas“, „valdovas“. Babiloniečių – asirų vadintas Bel, aramėjų Beel (iš čia kilęs Belzebubas). Naudotas pagerbti įvairiems dievams, kurie globojo Levanto miestus.

Baalu pradžioje buvo kreipiamasi ne tik į dievus, bet ir į aukštą padėtį valstybėje turinčius asmenis. Kai kuriuose tekstuose jis vartojamas kaip Hadado, saulės, lietaus, griaustinių, vaisingumo ir žemdirbystės dievo ir dangaus valdovo vardo pakaitalas. Kadangi tik šventikai galėjo jį vadinti Hadadu, paprasti žmonės jį vadino Baalu. Nepaisant to Biblijoje tik keliose vietose, jei iš viso, Baalas minimas turint galvoje Hadadą, dievą viršesnį už kitus dievus. Biblijoje jis siejamas su daugybe vietinių dievybių, garbinamų kaip stabai, kurių kiekvienas yra vadinamas baal, t. y. Baalo gardinimas reiškia stabų garbinimą.

Izraelitai savo dievą pradžioje taip pat vadino Baalu. Baalo šventasis gyvulys buvo įnirtęs jautis. Baalo kulte buvo praktikuojamos žmonių aukos, šventyklų prostitucija (hierodulės), ekstaziniai šokiai ir triukšminga muzika. Kulto apeigos vyko po žaliuojančiais medžiais, o dar dažniau ant gamtinių ar dirbtinių aukštumų, pažyminų kūginėmis akmeninėmis kolonomis. Izraelitams užkariavus Kanaaną ir bendraujant su kaimynais, Baalo kultas skverbėsi ir į izraelitų tarpą, ypač teisėjų ir karalių amžiuose, kai beveik susilygino su Jahvės kultu. Su tuo kovojo izraelitų pranašai iki pat Jeremijo laikų, nors oficialiai Baalo kultas Izraelio ir Judėjos valstybėse buvo panaikintas.

Pagal savybes, dėl kurių Baalas garbintas, taip pat pagal būdą ir vietą, Baalas, kaip ir jo žmona Astartė, turėjo įvairių pasireiškimo pavidalų:

Baal-Berith – t. y. sąjungos Baalas, sąjungų globėjas
Baal Markod – t. y. šokių Baalas, garbinamas šokiais
Baal Samem – dangaus viešpats, tarp baalų aukščiausias
Baal Peor – Peoro kalno moabitų žemėje dievas