Laodzi

Laodzi (kin.: 老子; pinyin: Lǎozǐ; kitomis romanizacijos sistemomis: Lao tzu, Lao Tse, Laotze, Laozi; liet. kartais Lao Dzė) – senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininku. Vėliau – daoizmo dievybė.

Gyvenimo data nežinoma: tradiciškai – VI a. pr. m. e., yra manančių, kad IV a. pr. m. e. arba kad Laodzi iš viso nėra istorinė asmenybė. Laodzi priskiriama vieno svarbiausių daoistinių veikalų, vadinamo “Laodzi” arba “Daodedzingu” (道德经 Dàodéjīng – “Knyga apie Dao ir De”), autorystė.

Laodzi (老子) sudarytas iš dviejų ženklų: “lao” reiškia “senasis” arba “pagarbusis”, “dzi” – “mokytojas” (pastarasis ženklas Kinijoje buvo pridedamas prie mokytojų pavardžių, kaip kreipinys).

Laodzi gimimo vardas, kaip rašoma biografijose, buvo Er (耳), pavardė – Li (李). Jo oficialusis/pagarbusis vardas buvo Bojangas (Boyang), o pomirtinis vardas – Danas (聃 Dan). Kadangi Tang dinastijos valdovai tai pat turėjo pavardę Li, jie garbino Laodzi kaip protėvį.

Kuomet Laodzi buvo sudievintas, jis buvo garbinamas kaip dievybė Taičingas (太清 Tàiqīng – “didysis tyrasis”), kitaip vadinamas Taišang Laodziun (太上老君 Taishang Laojun – “Didysis Aukščiausias Senasis Valdovas”) arba Daode Tiandzun (道德天尊 Daode Tianzun – “Dao De dangaus valdovas”) ir hierarchijoje priskiriamas Trijų tyrųjų grupei.

Freska, kurioje vaizduojamas ką tik gimęs Laodzi.Apie Laodzi yra išlikę daug populiarių pasakojimų, tačiau atskirti faktų nuo mitų neįmanoma. Tradiciškai manoma, kad Laodzi buvo vyresnis, bet gyveno tuo pačiu metu kaip Konfucijus, tačiau dabar teigiama, kad galėjo gyventi gerokai vėliau arba išvis toks asmuo niekada neegzistavo. “Daodedzingo” autorystė taip pat ginčytina.

Pasak legendų, Laodzi pradėtas, kai jo motina išvydo krentančią žvaigždę. Motinos įsčiose Laodzi augo 62 metus. Gimė motinai atsirėmus į slyvos medį. Iškart gimęs atodė kaip suaugęs vyras žila barzda ir ilgomis ausimis (kas simbolizavo išmintį bei ilgaamžiškumą).

Žinomos biografijos pasakoja, kad Laodzi dirbęs Čou (Chou) valstybės dvare archyvaru. Čia susipažino su Geltonojo Imperatoriaus raštais ir kitais klasikiniais tekstais. Laodzi vedė, susilaukė sūnaus, vėliau tapusio kariu. Nemažai giminių kildina save iš Laodzi.

Pasakojama, kad Laodzi pavargo nuo moraliai degradavusio miesto. Sulaukęs 160-ties, jis iškeliavo į vakarus ir apsigyveno pasienyje kaip atsiskyrėlis. Einant pro miesto (ar valstybės) vartus, jį atpažino sargybinis ir paprašė išdėstyti savo išmintį. Taip atsiradęs “Daodedzingas”.

Laodzi niekada oficialiai neįkūrė jokios mokyklos, tačiau apie jį buriavosi nemažai ištikimų mokinių. Yra istorijų apie Konfucijaus susitikimą su Laodzi.