Banšė

Banši, banšia (angl. banshee) – moteriška dvasia keltų mitologijoje, kurios pasirodymas skelbia kažkieno mirtį, žinianešė iš kito pasaulio.

Žodis banši yra kilęs iš airių ar škotų kalbos – air. bean sí ir škot. bean shìth ‘sidhių moteris’ ar ‘fėjų kalvų moteris’. Manoma, kad šiame žodyje minimi sidhiai buvo ikikrikščioniškos gėlų (keltų) gamtos dvasios, galbūt protėviai.

Airiai manė, kad banšios aimanuoja ties namais, kuriuose netrukus kažkas mirs. Buvo manoma, kad kai kurios šeimos turi savo banšias, kurių riksmas reiškia, kad netrukus mirs šeimos narys.

Airių kaimuose mirus žmogui moteris raudodavo raudą jo laidotuvėse. Tokios moterys būdavo vadinamos raudotojomis, o geriausios raudotojos buvo vertinamos. Yra legenda, kurioje pasakojama, kad penkios didžiausios gėlų giminės (O’Grady, O’Neill, O’Brien, O’Connor, ir Kavanagh) turi savo raudotojas fėjas (angl. fairy). Šios buvo aiškiaregės, todėl raudodavo ir tada, kai giminės narys miršta tolimam krašte ir žinia apie jo mirtį dar namų nepasiekė. Tokia rauda būdavo pirmoji žinia, kad kažkas giminėje mirė.

Vėlesnėse legendose banšia gali pasirodyti prieš mirtį ir aimanavimu perspėti šeimą. Kai vienu metu raudodavo kelios banšios, tai reiškė kažko didžio ar švento mirtį. Pasakose kartais minima, kad taip raudanti moteris buvo vaiduoklis, dažnai tam tikru būdu nužudytos moters ar moters, kuri mirė gimdydama.

Banšias dažnai aprašydavo kaip dėvinčias baltus ar pilkus drabužius, dažnai su ilgais šviesiais plaukais, kuriuos šukuoja sidabro šukomis. Kartais minima, kad banšios dėvi žalius, raudonus ar juodus drabužius ir pilkus apsiaustus.

Banšios yra įprastos airių ir škotų folklore, jos tiek pat dažnos kaip ir fėjos bei leprekonai. banšias panaudoja ir šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, kur kalbama apie mitologiją, folklorą bei antgamtinius dalykus.