Trojos karas – dešimt metų trukęs legendinis karas, vienas iš pagrindinių įvykių graikų mitologijoje, turėjęs didelę įtaką antikinei kultūrai (literatūra, dramaturgija). Homero „Iliadoje“ aprašomi pagrindiniai karo epizodai graikams (vadinamiems achajais) apgulus Trojos miestą, nors joje atpasakojamos tik paskutinė 51 diena iš dešimt metų trukusio karo. Trojos karas minimas ir „Odisėjoje“, bei vėliau Vergilijaus „Eneidoje“. „Odisėjoje“ aprašoma vieno iš graikų kariuomenės lyderių – Odisėjo – kelionė namo.
Antikos autoriai karą laikė tikru istoriniu įvykiu ir manė jį vykus 10 kartų iki dorėnų įsiveržimo į Graikiją, tai yra apie 1334–1135 m. pr. m. e. Eratostenas nurodo labiausiai paplitusią datą – 1184 m. pr. m. e. Minima, kad miestas buvo prie Dardanelų sąsiaurio.
Naujaisiais laikais prancūzų keliautojas Lechevalier 1791 m. nusprendė, kad Troja stovėjusi dabartinio Bunarbašio kaimo, kurio pavadinimas reiškia „šaltinių aukštuma“, vietoje, nes “Iliadoje“ kalbama, kad Troja stovi tarp dviejų upių, kurių vandenys teka į Skamandro upę. Vienos upės vanduo visada karštas, garuoja, o kitos – ledinis, šaltas.
Šiose vietose vykdęs kasinėjimus Henrikas Šlymanas 1870 m. atrado, kaip jis spėjo, Trojos griuvėsius. Šis atradimas atnaujino debatus dėl Homero aprašytų įvykių istoriškumo.
Vienas iš archeologinių sluoksnių rodo miesto sunaikinimą šiuo laikotarpiu. Tai galėjo įvykti bronzos amžiuje, Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu. Datuojama pagal keramiką ir kitus radinius. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Troja buvusi dideliu prekybos centru, ypač prieš spėjamą Trojos karą. Tiesioginis karo siejimas su rastais griuvėsiais yra abejotinas. Datavimas yra labai ginčytinas, nes toje pačioje vietoje yra rastos bent kelios gyvenvietės ir patikimų archeologinių duomenų rodančių, kad toks karas išties vyko, nėra.
Daugelis tyrinėtojų teigia, kad Homero Trojos kare atspindima įvairių konfliktų tarp Graikijos ir jos kaimynų dėl Dardanelų kontrolės, sintezė. Priimama galimybė, kad Homero pasakojimo pagrindu galėjęs būti faktiškai vykęs karas, nors jo datavimas yra labai sudėtingas.
Karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenės, arba Elenos, pagrobimas. Helenę pagrobė Paris, nes jam ją buvo pažadėjusi Afroditė. Per jūrų Deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nesantaikos Deivė Eiridė prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio susiginčijo trys Deivės: Afroditė, Hera ir Atėnė. Dzeusas teisėju paskyrė Trojos karalaitį Parį ir Hermiui liepė tris Deives palydėti į Troją. Kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę, siūlydama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis viena iš trijų: viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, išmintį ir nenugalimumą arba Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę – gražiausią pasaulio moterį. Paris pasirinko Afroditės siūlytą apdovanojimą ir taip sukėlė Trojos karą.
Pagrobus Menelajo žmoną, šis į pagalbą pasišaukė savo brolį, Argo ir Mikėnų karalių Agamemnoną, kurio vadovaujami achajai susivienijo ir pakilo į karą, siekdami sugriauti Troją ir grąžinti Menelajui žmoną.
Prie žygio, kuriam buvo parengtas milžiniškas laivynas, prisijungė daugelis Graikijos didvyrių, tarp jų ir Achilas, bei Odisėjas, tuo tarpu Agamemnonas įsakė siųsti milžinišką laivyną į Troją, t. y. 1000 kareivinių laivų, bei kitų vergijų. Apsupus Troją, Menelajas ir Odisėjas siūlė Trojos karaliui Priamui grąžinti Helenę, tačiau trojėnai atsisakė. Pirmą mūšį pralaimėjo graikai, kitą dieną ryte, Achilo pusbrolis Patroklas vedė Achilo kariuomenę į mūšį, kuriame žuvo, jį nukovė vyriausiasis Priamo sūnus Hektoras, perpjaudamas Patroklui gerklę, dėl to jį vėliau nužudė Achilas, nuo kurio rankų žuvo ir Priamo sąjungininkai – amazonių karalienė Pentesilėja ir Etiopijos karalius Memnonas.
Po dvylikos metų apsiausties, Troja buvo užimta. Tam pasitarnavo Odisėjo patarimu sukonstruotas milžiniškas arklys, kurį achajai pastatė neva kaip auką Atėnei. Apsimetę, kad pasitraukia, graikai išplaukė su visu savo laivynu, pajūryje palikę arklį. Švęsdami pergalę trojėnai nepaisė žynio Laokoono perspėjimų ir arklį įsivežė į Troją, o jo viduje pasislėpę graikai naktį atvėrė vartus ir įleido grįžusią graikų kariuomenę. Troja buvo sugriauta, jos karališkoji šeima buvo pabėgusi, išžudyta, arba paimta į vergovę.
Graikų didvyrių grįžimas namo buvo ilgas ir kupinas įvairių nuotykių. Odisėjo grįžimą aprašo Homero „Odisėja“.
Palikite komentarą