Pandora (graikų kalba καλον κακον – gražioji bėda) graikų mitologijoje – pirmoji moteris, sukurta Dzeuso kaip dalis bausmės žmonijai už tai, kad Prometėjas pavogė ugnies paslaptį.
Titanas Epimetėjas buvo atsakingas už tai, kad kiekvienam gyvūnui suteiktų teigiamą bruožą. Tačiau žmogui jokių teigiamų bruožų nebeliko, ir Prometėjas, manydamas, kad žmogus yra pranašesnis už kitus gyvūnus, nusprendė, kad jis turi turėti tokį gabumą, kurio neturi jokie gyvūnai. Dėl to Prometėjas pavogė iš Dzeuso ugnį ir atidavė ją žmonėms.
Dzeusas sumanė atkeršyti Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį. Jis įsakė šlubam kalviui Hefaistui iš molio nulipdyti moterį, kuri grožiu prilygtų nemirtingai deivei, tačiau žmonių padermei atneštų nelaimę. Visi dievai ją apipylė dovanomis ir pavadino Pandora – „visų apdovanotąja”.
Dzeusas padovanojo Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiui broliui Epimetėjui (jo vardas reiškia „vėluojantis mąstyti”). Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso. Bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis paėmė ją į žmonas.
Epimetėjas padėjo broliui dalyti žmonijai įvairias dovanas. Jo namuose stovėjo aklinai uždarytas indas, kuriame tūnojo visos ligos, senatvė ir ydos. Prometėjas ir Epimetėjas laikė visa tai kuo toliau nuo žmonių.
Pandorai knietėjo sužinoti, kas tame inde. Ir vieną dieną, nebesitverdama smalsumu, ji atvožė dangtį. Visi žmonijos prakeikimai išlėkė lauk, pripildydami žmonių gyvenimus kančių ir negandų.
Kai Pandora išsigandusi užtrenkė dangtį, indo dugne liko tik Viltis, kuri prašėsi išleidžiama. Išgirdo Pandora jos tylų, liūdną prašymą ir išleido Viltį į pasaulį guosti žmonijos.
Palikite komentarą