Echo

Graikų mitologijoje Echo (gr. Ηχώ) oreadė (kalnų nimfa), įsimylėjusi savo balsą. Jos vardo kilmė susijusi su aidu.

Dzeusui patiko būti tarp gražių nimfų, todėl jis jas dažnai lankydavo žemėje. Galiausiai jo žmonai, Herai, pasidarė įtartini jo dažni lankymaisi žemėje ir ji ketino pagauti Dzeusą su nimfomis. Echo norėjo apsaugoti savo drauges nimfas, todėl ji užkalbino Herą (jos aistra buvo kalbėjimas). Taip ji norėjo suteikti laiko Dzeusui ir nimfoms pasišalinti. Bet Hera suprato Echo pokalbio tikslą, todėl nubaudė ją. Nuo tada Echo galėjo kalbėti tik atkartodama kieno nors kito ištartų sakinių paskutinius žodžius.

Echo įsimylėjo Narcizą, kuris mylėjo tik save patį. Echo, negalėdama kalbėti, stengėsi apsakyti Narcizo ištartais žodžiais ir rankomis savo meilę jam, bet jis ją atstūmė, kaip ir visas kitas. Sudaužyta širdimi ji meldėsi Afroditei, prašydama mirties. Jos maldos buvo išklausytos, bet deivei patiko Echo balsas, todėl ji paliko jos balsą skambėti amžinai.

Kitame variante pasakojama, kad Echo buvo nimfa, nuostabi dainininkė ir šokėja, kuri atstumdavo visų vyrų meilę. Tai supykdė Paną, ištvirkimo dievą, ir jis paliepė savo pasekėjams užmušti ją. Echo buvo suplėšyta į gabalus ir jos kūno dalys išnešiotos po visą Žemę. Žemės deivė Gaja gavo dalelę Echo, kurios balsas vis atkartodavo paskutinius kitų žodžius. Kai kuriose versijose Echo ir Panas turėjo vieną vaiką Jambę.