|
-> Auspicijos (lot. Auspicia) – būrimai, spėjimai apie dievų norus, dažniausiai iš paukščių. Romėnai, imdamiesi kokio nors žymesnio valstybinio reikalo, klausdavo augūrų nuomonės ar tai atitinka dievų norus. Augūrai dievų valią stengdavosi sužinoti būrimu. Būrimus darydavo šventovėje (templum), kurios viduryje buvo kambarėlis su durimis iš pietų pusės ir su anga lubose. Paukščio skridimas iš rytų į vakarus reiškė dievų palankumą.
[Daugiau…]
Augūrai – Senovės Romos pareigūnai ir žyniai, kurie užsiėmė pranašystėmis ir dievų valios skelbimu pagal tam tikrus ženklus, pvz., paukščių riksmą bei lėkimą, šventų vištų lesimą, gyvulių judesius ir balsus, dangaus ir kitus gamtos reiškinius. Augūrai sudarė tam tikrą dvasininkų kolegiją, iš pradžių iš trijų, vėliau iš šešių, devynių, penkiolikos ir net šešiasdešimties narių. Išaiškinę, kad ženklai nepalankūs augūrai galėjo sustabdyti tam tikrus svarbius valstybinius veiksmus. Augūro tarnybos perdavimas kitam augūrui vadintas inauguratio.
[Daugiau…]
Amata romėnų mitologijoje – karaliaus Latino žmona, Lavinijos motina. Savo dukrą ketino išleisti už pusbrolio Turno. Tačiau orakulas išpranašavo, kad Lavinija turi ištekėti už Enėjo, tačiau Amata palaikė Turną ir ragino pradėti karą. Kai Turnas žuvo, Amata nusižudė.
Pagal Senovės Romos aukojimo tradicijas acera (lot. acerra) – pernešamas aukuras dedamas prie mirusiųjų. Ant aukuro buvo dedami smilkalai. Arba smilkalų dėžutė naudojama aukijimuose (gali būti aukuro dalis).
Aborigenai (lot. ab origine ‘nuo, iš pradžios’), čiabuviai – senieji vietiniai tam tikros vietovės (žemyno, salos) žmonės, tebegyvenantys joje arba gyvenę joje iki dabartinių gyventojų įsikūrimo. Išlikusios aborigenų bendruomenės paprastai yra išsaugojusios ir laikosi savų, dažnai labai skirtingų nuo visos šalies tradicijų, pasižymi kitais skirtumais ir išskiriami arba išsiskiria kaip atskira visuomenės, tautinė grupė.
[Daugiau…]
Graikų ir romėnų mitologijoje okeanidės buvo trys tūkstančiai titanų Okeano ir Tetijos vaikų. Kiekviena iš šių nimfų buvo tam tikro šaltinio, upės, vandenyno, ežero ar vandens telkinio globėja.
Kastalija graikų ir romėnų mitologijoje buvo nimfa, kurią Apolonas pavertė fontanu (ar pati pasivertė bėgdama nuo dievo)Delfuose, Parnaso ar Helikono kalno papėdėje. Dar vadinama poetišku įkvėpimu.
[Daugiau…]
Romėnų mitologijoje Karna – požemio pasaulio deivė, viena iš daugelio „mažųjų“ romėnų religijos deivių. Jos garbei birželio 1 d. švenčiama Karnarija.
[Daugiau…]
-> Romėnų mitologijoje Egerija – išmintinga vandens nimfa, pranašė, Dianos padėjėja. Su Diana ir Virbiju sudarė trejybę. [Daugiau…]
Albunėja romėnų mitologijoje – pranašė sibilė (najadė), gyvenusi tamsioje oloje, prie Tiburo girioje. Netoliese buvo sieros šaltiniai netoli Tivolio.
|
|