|
-> Ublanyčia – J. Lasickio minima lietuvių dievybė, kuri globoja kievieną maldautoją. Pagal Lasickį ji priskiriama namų dievams. Vardas kildinamas nuo žodžio „ubladnyčia“, „ubladė“ (jauja, atskirai stovintis pastatas duonai kepti ar viralui virti). Pagal A. J. Greimą Ublanyčia priklausė ugnies dievams.
Trotytojas kibirkščių – lietuvių dievas, pirkioje išblėsinantis žežirbas. Dievą mini J. Laciskis. Pagal T. Narbutą šis dievas buvo atsargaus elgesio su ugnimi globėjas, kibirkščių gesintojas.
[Daugiau…]
Tiklis – senovės lietuvių dievas, žmonių pagalbininkas. Jį mini M. Pretorijus ir vadina dievu, kurio dėka sėkmingai auga javai. Galima sieti su latvių sekmės ir klėstėjimo deive Tikla. Vardas kildinamas nuo „tikti“, nors nėra visiškai aiški etimologija.
Teliavelis – lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje jis minimas antruoju, Malalos kronikos intarpe jis vardijamas ketviruotu, paskutiniuoju, vadinamas kalviu nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų.
[Daugiau…]
Tavalas – lietuvių gerų paslaugų dievas. Tavalą mini J. Lasickis. A. J. Greimas Tavalą skaito kaip Tabalą ir laiko kaimyninių savišalpos ir gero gyvenimo teikėju bei tapatina su tabalu (vilkinimo mušimo paparočiu).
Sėlija lietuvių mitologijoje ir etnokosmologijoje – vienos iš „Saulės dukrų“ ir Saturno planetos vardas. Fiksuotas tik Eugenijos Šimkūnaitės, kiti šaltiniai neptvirtina, todėl laikomas pramanu.
Srutis – senovės lietuvių mitologijoje buvo dažų dievas. Dievą mini J. Lasickis. Jis dažnai minimas kartu su dažų bei spalvų deive Mėletėle.
Sritis – senovės lietuvių mitologijoje buvo piemenų globėjas. Jo šaukiamasi, kai atjunkami veršiai, šventinamos karvės.
-> Slenkstinis – namų dievas, gyvenęs po slenksčiu ir kertėse. Jis būdavo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas.
[Daugiau…]
Skalsa senovės lietuvių mitologijoje – gausos, palaimos, pilnatvės (kornukopijos) deivė. Deivę mini M. Pretorijus, vėliau deivę mini J. Brodovskis ir P. Ruigys. Skalsos deivei buvo skirta speciali šventė.
|
|