Mitai.lt

Danajų dovanos – blogu tikslu duota dovana, pražūtinga ir pavojinga tam, kas ją yra gavęs. Pasak legendos apie Trojos arklį, graikai (danajai) laikė apgulę Trojos miestą deštimt metų, bet niekaip negalėjo jo užimti. Tada Odisėjas sugalvojo klastą – pagaminti milžinišką medinį arklį, kurio pilve pasislėptų karių būrys. Arklį pagamino Epėjus, o graikų šnipas Sinonas įtikino trojėnus, kad Trojos arklys yra dovana, simbolizuojanti taiką. Palikę arklį prie Trojos vartų, graikai susėdo į laivus ir apsimetė grįžtą namo, o nudžiugę trojėnai, nepaklausę žynio Laokoono ir pranašautojos Kasandros perspėjimų, įsitempė arklį į miestą. Naktį Odisėjo kariai sulaukė tinkamos progos, iššoko iš arklio ir nužudė sargybinius, tada atvėrė Trojos miesto vartus savo paslapčia sugrįžusiai kariuomenei. Miestas buvo sugriautas ir sudegintas, dauguma jo gyventojų žuvo.

Tabula rasa – išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „švari lenta“. Kol dar nebuvo išrastas rašymo būdas ant odos bei pergamento, žmonės rašydavo aštriomis lazdelėmis ant vašku padengtų lentelių. Nereikalingus įrašus buvo galima ištrinti bukuoju lazdelės, vadinamos stiliumi, galu. Lentelė vėl būdavo tinkama rašyti. Anglų filosofas Dž. Lokas su „švaria lentele“ palygino mažo vaiko sąmonę, kurios dar nepaveikęs auklėjimas. Šis posakis išpopuliarėjo daugelyje pasaulio kalbų.

Tantalo kančios – tai kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jo pasiekti neįmanoma. Tantalas – Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus. Tantalas visada buvo laukiamas prie Dzeuso stalo Olimpe. Iš ten jis pavogė nektaro ir ambrozijos, atnešė jų žmonėms, bei atskleidė dievų paslaptis. Jis taip pat pasiūlė savo sūnų Pelopą kaip auką dievams. Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes. Visi dievai pastebėjo jo apgaulę, taigi nepalietė vaišių, tiktai Demetra, sielodamasi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo, nesuprato, kas buvo patiekta, ir suvalgė berniuko petį. Lemtis, įsakyta Dzeuso, prikėlė berniuką gyvenimui (ji surinko visas jo kūno dalis ir išvirė jas šventame katile), vietoje jo peties panaudodama kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto ir dovanotą Demetrai. Tantalas buvo priverstas stovėti vandens baseine, virš kurio kabo lengvai pasiekiamos medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių. Tačiau kai tik Tantalas siekia vaisiaus, šakos pakelia jo trokštamą valgį viršun, ir kai tik Tantalas pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta ir Tantalui nepavyksta nė kiek atsigerti.

Gausybės ragas – turtų gausa, perteklius. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį, kaip ir buvo suėdęs kitus savo vaikus. Amalfėjaus ožka, savo pienu išmaitinusi kūdikį Dzeusą, kartą užkliuvo už medžio ir nusilaužė ragą. Jį paėmė nimfa, apvyniojo lapais, pridėjo pilną vaisių ir padavė Dzeusui, o šis padovanojo ragą jį užauginusioms nimfoms pažadėjęs, kad viskas, ko tik jos panorės, pasipils joms iš to rago. Taip atpasakoja tą mitą Ovidijus. Pagal kitą mito versiją, tai – upių dievo Achelojo ragas. Achelojas kovęsis su Herakliu, šis nulaužė jam ragą, o nimfos į jį pridėjo gėlių ir pavertė gausybės ragu.

Giedoti ditirambus – ką nors perdėtai, nenatūraliai girti. Antikos pasaulyje ditirambu pradžioje buvo vadinama giesmė vyno ir linksmybių dievo Dioniso garbei. Tokios giesmės būdavo giedamos triukšmingose puotose – bakchanalijose. Vėliau taip imta vadinti bet kokias iškilmingas giesmes dievų garbei.