Mitai.lt

Prometėjo ugnis – žmogaus sieloje deganti šventoji ugnis, neblėstančios pastangos pasiekti aukštų tikslų moksle, mene, visuomeninėje veikloje. Pats Prometėjas – žmogaus orumo, didybės sumbolis. Graikų mitologijoje jis – vienas iš titanų, pavogęs iš Olimpo ugnį ir išmokęs žmones ja naudotis. Dzeusas, supykęs ant Prometėjo už tai, kad jis pakirto žmonių tikėjimą dievų galybe, įsakęs Hefaistui (ugnies dievui ir kalvystės globėjui) prikalti Prometėją prie uolos, kur atskridęs erelis kasdien lesdavo jo kepenis, o jos per naktį vėl užgydavusios. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį.

Ilsėtis ant laurų – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasak graikų mito, nimfa Dafnė, nenorėdama tapti dievo Apolono žmona, pabėgo nuo jo. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris poezijos ir meno dievui Apolonui tapo šventu. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti iš pradžių poezijos, muzikos, o po to ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai.

Ariadnės siūlas – kelrodis siūlas, vadovaujamoji mintis, būdas, padedantis rasti išeitį iš sunkios padėties, išspręsti sudėtingą klausimą. Šis posakis kilęs iš graikų mitų apie Atėnų didvyrį Tesėją, kuris nužudė siaubūną Minotaurą – pusiau jautį, pusiau žmogų. Kretos valdovo Mino įsakymu Atėnų gyventojai privalėjo kasmet nusiųsti į Kretą septynis jaunuolius ir septynias merginas, kuriuos suvalgydavo Minotauras, gyvenantis jam įrengtame labirinte, iš kurio niekas negalėjo išeiti. Atlikti pavojingą žygdarbį Tesėjui padėjo jį įsimylėjusi Kretos valdovo duktė Ariadnė. Slapta nuo tėvo ji jam davė aštrų kardą ir siūlų kamuolį. Kai Tesėją ir siaubūnui sudraskyti pasmerktus jaunuolius ir merginas nuvedė į labirintą, jis prie įėjimo pririšo siūlą ir nuėjo painiomis perėjomis, pamažu išvyniodamas kamuolį. Nukovęs Minotaurą, Tesėjas pagal siūlą rado kelią iš labirinto ir išvedė iš ten visus pasmerktuosius.

Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinksas – senovės graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa. Graikų legendos pasakoja, kad sfinksas buvo pabaisa moters veidu, kuri turėjo šuns kūną, liūto letenas ir plėšraus paukščio sparnus. Pabaisa buvo įsikūrusi ant uolos prie Tėbų vartų ir kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, o vakare trimis kojomis?“. Tuos, kurie neįmindavo mįslės, pabaisa iškart nužudydavo. Iš visų žmonių tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas atsakė teisingai: „Žmogus vaikystėje šliaužioje keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, o senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“. Įtūžęs sfinksas šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo.

Sizifo darbas – sunkus, nepabaigiamas, beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Atėjęs pas Hadą, jis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galiausiai Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai tik viršūnė būna jau netoli, akmuo išsprūsta jam iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl viską turi pradėti iš naujo.