Atis (Attis, Attes) graikų mitologijoje – Frygijos karalaitis, kuris neįtiko Dzeusui ir jo nubaustas nustojo vyriškumo. Miręs ir vėl atgaivintas tapo deivės Kibelės numylėtiniu. Buvo palaidotas Agdos kalne. Jo kultas su orgijomis kartu su Kibelės kultu 204 m. pr. m. e. perkeltas į Romą, kur nuo 54 m. pr. m. e. tapo valstybiniu kultu. Vėliau kartu su Mitros kultu buvo didelis ankstyvosios krikščionybės konkurentas.
|
||||||
|
Atamantas (Atamas) (gr. Ἀθάμας) – graikų mitologijoje minimas Orchomeno karalius, vėjų dievo Eolo sūnus. Atamantas vedė debesų deivę Nefelę, su kuria susilaukė dviejų vaikų: Frikso ir Helės. Atamantas paliko Nefelę ir vedė Kadmo dukterį Ino. Su Ino susilaukė dviejų sūnų: Learcho ir Melikerto. Atamantas turėjo brolį Salmonėją, Tiro tėvą. Atalanta (gr. Αταλάντη – „balansuota“) graikų mitologijoje – Šoenėjaus duktė. Jos tėvas labai norėjo sulaukti sūnaus, tačiau gimus dukrai, jis ją paliko mirti vidury miško. Artemidė pasiuntė mešką, kuri ją maitino pienu, o grupė medžiotojų ją išaugino. Asteriono („Žvaigždžių valdovas“) vardu graikų mitologijoje buvo trys personažai. Asterionas – Kretos karalius, Europos vyras. Su žmona susilaukė Ariadnės, Androgėjo, Deukaliono, faedros, Glauko, Katrėjo, bei buvo Dzeuso ir Europos vaikų Mino ir Radamanto patėvis. Mirė sostą palikęs Minui, kuris vėliau savo brolius ištrėmė. Pagal Karl Kerenyi ir kitus kai kuriuos tyrinėtojus, daroma prielaida, kad Asterionas ir buvo Minotauras, įkalintas labirinte. Arkas arba Arkadas (gr. Αρκάς) graikų mitologijoje – Dzeuso ir nimfos Kalistos, kurią kerštingoji Hera vėliau buvo pavertusi meška, sūnus. Arką augino jo senelis Likaonas. Suaugęs Arkas, neatpažindamas motinos ją beveik sumedžiojo, tačiau tam sutrukdė Dzeusas, abu įkėlęs į dangų į dangų. Taip atsirado žvaigždynai – Didieji Grįžulo Ratai ir Mažieji Grįžulo Ratai. Ariadnė (sen. graikų k. Aριάδνη) graikų mitologijoje – Kretos karaliaus Mino ir Pasifajos duktė. Suviliota Tesėjo padėjo jam išeiti iš Labirinto, duodama siūlų kamuolį, kurį Tesėjas vyniojo įeidamas į Labirintą ir pagal jį sugrįžo. Po savo žygio Tesėjas ją paliko miegančią Nakso saloje, kur ji tapo Dionizo žmona ir susilaukė Oinopiono. Pasak kitos legendos ji mirė nubausta Artemidės. Graikų mitologijoje Aretė (gr. Ἀρετή, „tobula“) – menka dorybės deivė, teisingumo deivės Praksidikės dukra. Ji ir jos sesuo Homonoja, santarvės deivė, buvo žinomos kartu kaip Praksikidės. V a. pr. m. e. Sofistas Prodokas mini istoriją apie Aretę ir Heraklį jaunystėje. Graikų mitologijoje Arachnė (gr. Αράχνη) – moteris metusi iššūkį deivei Atėnei. Arachnė gyrėsi esanti geriausia audėja, geresnė net už deivę Atėnę. Atėnė jai pasirodė apsimetusi sene ir liepė gailėtis dėl savo poelgio, bet ši vietoje to metė iššūkį pačiai Atėnei. Tada Atėnė priėmė iššūkį ir laimėjo varžybas. Arachnė slegiama kaltės ir apmaudo mėgino nusižudyti, bet Atėnė pavertė ją pirmuoju voru. Žodis „arachnidai“ reiškiantis vorus kilo nuo jos vardo, kaip ir žodis reiškiantis vorų baimę „arachnofobija“. Antėjas (arba Antis berberų kalboje) graikų ir barberų mitologijoje – Gajos ir Poseidono sūnus. Jo žmona buvo Tinjija. Jis buvo nepaprastai stiprus ant žemės (savo motinos), bet pakeltas į orą pasidarydavo silpnas kaip vanduo. Jis iškviesdavo į imtynių dvikovas visus atvykėlius, sumušdavo ir nužudydavo. Antėjas rinko praeinančių keleivių kaukoles, norėdamas pastatyti savo tėvui Poseidonui šventyklą iš kaukolių. Bet atvyko Heraklis atrado jo paslaptį ir sunaikino jį. Heraklis suprato, kad negali įveikti Antėjo mesdamas žemėn, ir Antėjas suprato, kad negali įveikti Heraklio sutriuškindamas šio kaukolę. Galų gale Heraklis suprato, kad Antėjo galios šaltinis yra žemė, todėl laikė iškėlęs Antėją kol šis mirė. Graikų mitologijoje Antėjos vardu vadinami du personažai. Antėja – daržų, pelkių, meilės ir gėlių deivė. Ji buvo garbinama Kretoje. Antėja – Lykijos karaliaus Jobato duktė. Antėja mylėjo didvyrį Belerofontą, įveikusį Chimerą, bet jis atsakė jai meilėje ir ji nusižudė. |
||||||
|
© 2025 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||