Nunadievis (Nanadievis, Nonadievis, Numadievis) – pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje. Nunadievis – namų arba likimo dievas.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Numėjas lietuvių mitologijoje – namų dievas, kurį mini J. Lasickis. Vardas kildinamas nuo žodžio „namas“. Kartais tyrinėtojų tapatinams su Ipatijaus metraštyje minimu Nunadieviu, tačiau, manoma, kad be pagrindo. Nosolus (Nosolius) (Nosolum) – senovės lietuvių javų dievas. Dievas 1605 m. minimas jėzuitų pranešimuose. Jam būdavo aukojami ožiai, kurių kraują išpildavo upėn, kad būtų geras derlius. Nosoliaus kultas siejosi su žeme ir vandeniu kaip ir deivės Dirvoliros. Kartais jis laikomas tokiu pačiu sodybos dievu kaip Dimstipatis. Nijolė (Nija) pasak T. Narbuto – nuostabaus grožio požemio valdovė, deivės Krūminės duktė, dievo Pikuolio žmona. Nijolei likimą lemė ne Laima, o dievas Praamžius. Šiuo atveju T. Narbutas lietuviškoje mitologijoje įkurdina Persefonės ir Demetros atitikmenį. Mėnulė – Mėnulio deivė. Ji viešpatavo naktį ir tvarkė žmonių nakties nuotykius. Mėnulė susijusi su pelėda, laikoma tamsos, nakties paukšte, kurios pavidalu vaizduojama Giltinė. Mėnesis (Mėnulio dievas, Mėnuo, Mėnesys, Mėnesėlis) – nakties šviesos dievas, laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius. Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę ir tamsoje slankiojančias piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų. Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų. Mėletėlė senovės lietuvių mitologijoje – dažų ir spalvų deivė. Pagal J. Lasickį ji buvo garbinama dažų ieškotojų miškuose vilnoms dažyti. M. Pretorijus teigė, kad ji buvo mėlynos spalvos deivė, o J. Brodovskis – spalvų deivė. Miško Motė (Miško Motina) – miško deivė. Jai priklausė visi medžiai, paukščiai, žvėrys. Ji buvusi aukšta, žaliais plaukais, apsigaubusi žalia skraiste. Ten pat gyvenusi ir Vėjų Motina. Mitinis Kalvis (Dievaitis Kalvelis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų daiktų (ginklų, Saulės, Mėnulio) kalėjas, slibinų, milžinų nugalėtojas. Įprastinis įrankis – akmeninis kirvis ar kūjis – nukaltas paties Perkūno arba jo kalvio. Svirnų sargai – namų ir sodybos dievybės, kurie saugojo, kad blogosios dvasios ir kad aitvarai neišneštų iš svirnų javų ir kitokio namų turto. Žmonės garbindavo vieną akmenį, kuris jiems buvo vaisingumo ir namų laimės dievu. Svirnuose būdavo padedami tekiniai prieš aitvarų vagystes. Žmonės vežimų tekinius uždėdavo ir ant svirno kraiko, kad aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus. |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||