Šeimos dievas – senovės lietuvių šeimos dievas, kurį mini M. Strijkovskis. Jam aukojami įvairių spalvų gaidžiai ir vištos. Aukos buvo metamos į krosnį ir joje laikomos kol visiškai sudegdavo, kad šeima tvirčiau laikytųsi.
[Daugiau…]
|
||||||
Šeimos dievas – senovės lietuvių šeimos dievas, kurį mini M. Strijkovskis. Jam aukojami įvairių spalvų gaidžiai ir vištos. Aukos buvo metamos į krosnį ir joje laikomos kol visiškai sudegdavo, kad šeima tvirčiau laikytųsi. Ėratinis (Ėraitis, Ėraičių dievas) – senovės lietuvių mitologijoje dievas, kuris globojo ėriukus. Dievą kartu su veršiukų globėju Karvaičiu mini M. Pretorijus. J. Lasickis mini Karvaitį Ėraitį – avinėlių dievą. Ėratinis kartais laikomas gyvulių (veršiukų ir ėriukų) ir jų prieaugio dievu. Vėjas baltų mitologijoje yra visatos kūrėjas, antgamtinė būtybė su sparnais ar esantis paukščio pavidalo. Jis žino visus oro, žemės ir dangaus kelius, laikomas viską žinančiu ir visagaliu. Jis laikytas ir apvaisintoju. Iš Vėjo gimsta visata ir gyvūnai. Viesulas – požemio dvasia, kuri dažniausiai pasirodanti prieš audrą. Žmonės jo labai bijojo, manydami, kad Viesulas gali apleisti ligomis, atnešti nelaimių, todėl nuo jo bėgdavo, slėpdavosi. Nespėję pabėgti, sakydavo: „Kad tave Perkūnas!“, arba „Kad tu kiaurai žemę prasmegtum!“ Veliona (kitaip – Deivutė, Vilutė, Velnė) – Amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Mirusiųjų arba vėlių deivė, chtoninė dievybė, turėjusi dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Valgina (Valginė) senovės lietuvių mitologijoje buvo deivė, globojanti naminius gyvulius. Ji prižiūrėjo gyvulių tuklumą bei tinkamumą žmonių maistui, nulemdavo gyvulių pašaro skalsumą. Vaisgamta (Vaižgantas, Vaizgantis, Waisgantas, Waitzganthas, Waizgantos) – archainė lietuvių linų, pluoštinių augalų ir kanapių dievaitė, skatinusi augalijos augimą ir klestėjimą, vaisingumo dievybė. Užpelenė (Užpelenis) – viena iš namų židinio ugnies deivių, tikriausiai globojusi kampą tarp židinio ir sienos. Ji tapatinama su Vesta. Upinis – senovės lietuvių upių dievas. Jam buvo aukojami balti paršeliai, kad vanduo būtų skaidrus. T. Narbutas bereikalo upinį pakeičia moteriškos lyties Upine. Upinis gretinamas su Ežereniu. Ublanyčia – J. Lasickio minima lietuvių dievybė, kuri globoja kievieną maldautoją. Pagal Lasickį ji priskiriama namų dievams. Vardas kildinamas nuo žodžio „ubladnyčia“, „ubladė“ (jauja, atskirai stovintis pastatas duonai kepti ar viralui virti). Pagal A. J. Greimą Ublanyčia priklausė ugnies dievams. |
||||||
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |