Medeina – lietuvių miško deivė. Neretai tapatinama su Žvorūna. XIII a. šaltiniuose minima kaip stipriai militarizuoto lietuvių panteono dievų kaip vienintelė deivė. Pasak Ipatijaus metraščio jai aukojo Mindaugas, ir jos patekimas į dievų panteoną greičiausiai buvo susijęs su kunigaikščio religiniais interesais. Minima Bychovco kronikoje, Jano Dlugošo, Jono Lasickio (Modeina) veikaluose.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Maro deivės – lietuvių mitologinės būtybės, artimos deivei Giltinei. Lietuviams buvo žinoma maro deivė Diedievaitė, kuri atnešusi 1571 m. marą. Maras – senovės lietuvių mitologijoje buvo maro epidemijos sukėlėjas, kartais įgaunantis savarankiško dievo statusą. Kolera buvo Maro palydovė. 1638 m. Maras minimas Insterburgo bažnyčios vizitacinėje medžiagoje. Jam ypač aukojama maro metu. Magyla senovės lietuvių mitologijoje – mirties deivė, Giltinės tarnaitė. Deivę tarp kitų pykčio ir nelaimių dievų mini M. Pretorijus. Pretorijus ją apibūdina kaip nuduriančią ar kankinančią deivę. Ligyčius (Lyginčius) senovės lietuvių mitologijoje – santarvės ir teisingumo dievas. Dievą mini J. Lasickis, teigdamas, kad Ligyčius buvo santarvės dievas. Pagal M. Pretorijų Ligyčius buvo santarvės ir teisingumo dievu. Vardas kildinams nuo žodžio „lyginti“ (derinti). Panašus funkcijomis į lietuvių dievą Derintoją, kurie abu priklauso dievams globojantiems žmonių santykius. Lietuvonis (Lytuvonis) senovės lietuvių mitologijoje – dievas, teikiantis lietų. Galimas Perkūno eufemizmas, naudotas XVI a.. Dievas minimas M. Strijkovskio 1582 m. bei D. Kleino 1666 m. „Geisminyne“ seniau lietuvių garbintų dievų sąraše. Lazdona – lietuvių mitologijoje riešutų (lazdynų) deivė. Ji globojo labai svarbų senovės žmogui medį – lazdyną – auginantį riešutus. Deivę mini J. Lasickis. Ji priskirtina dievams, kurie globojo atskirus medžius kaip Beržulis, Kirnis ir kiti. Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, Perkūno sutuoktinė(tačiau Perkūno žmona buvo Žemyna), nublokšta į Žemę. Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Lauksargis senovės lietuvių mitologijoje – lauko dievas, dirbamų laukų ir gyvulių globėjas. Jam meldžiamasi, einant sėti ar arti. Lauksargis sergsti laukus nuo nederliaus ir nelaimių (lietaus, krušos). Lauksargį mini Martynas Mažvydas, kuris ją lygina su latvių Lauka mate. Lauksargis tapatinamas su Laukpačiu. Laukpatis (Laukpatimas) lietuvių mitologijoje – lauko, pasėlių ir javų dievas. Jam meldžiamasi, einant sėti ar arti. Saugojo pasėlius nuo ledų, kirminų ir kitokių negandų, rūpinosi geru javų daigumu, augimu ir varpų branda, jų užderėjimu. Laukpatis rašytiniuose šaltiniuose minimas retai, o tautosakoje neišliko jo net pėdsakų. |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||