Velnias – tai viena spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje. Ji nevienalytė, chaotiška, kaip pasakytų Norbertas Vėlius, velnias yra „šimtaveidis“. Velnias gali būti stiprus ir silpnas, protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su požemio, tiek su žemės gyventojais.
Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje jis turi ir gausybę vardų. Dažnai velnio vardai nusako ir jo būdą (piktasis, kipšas…) ar išorės ypatybes (bekulnis, raguotasis…). Velnias dažnai kaitalioja ir savo išorinius pavidalus: gali pasirodyti kaip medžiotojas ar ponaitis, be to jam nesvetimi ir gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai.
Nepaisant krikščionybės įtakos, šis personažas sugebėjo išlikti liaudies mąstyme. Nors tautosakoje matomi tiek krikščioniški, tiek pagoniški pradai, lietuviškas velnias savo poelgiais bei veiksmais skiriasi nuo krikščioniškosios piktosios dvasios. Velnias tautosakoje atlieka ir savotiško teisėjo vaidmenį ir yra tas, kuris gali padėti tada, kai niekas kitas jau nebegali. Be to, velnias yra tas veikėjas, kuris visada sukiojasi kažkur netoliese, žmogaus aplinkoje. Jis pasirodo pašaukus jį vardu. Velnias dažnai veikia kontraktinėje sferoje, kurioje žmonės su velniais sąveikauja sutarčių pagalba.
Ginčo objektu galima laikyti tai, kaip ir iš ko atsiranda velnias. Pirma būtų, kaip apie tai kalba tautosaka, o antra − rimtesni moksliniai tyrimai. Sakmėje “Blogų ir gerų angelų sukilimas prieš dievą“ pasakojama, kad velniai atsiranda iš savižudžių arba iš angelų savižudžių. Teigiama, kad lietuviai nuo amžių garbina vieną visagalį dievą, kuris, būdamas gėrio ir šviesos dievas, negali sukurti blogio prado. Todėl šalia buvęs velnias. Kiti autoriai teigia, kad Velnias, Dievas ir Perkūnas buvo lygiaverčiai dievai, o vykęs nudievinimo procesas atėmė arba susiaurino velnio galios sferas. Jis yra laikomas ir landšafto kūrėju. Dievas sukūręs lygumas, o velnias prispjaudęs ir primėtęs akmenų bei kalnų. N. Vėlius ieškojo sąsajų tarp velnio ir kaulinio senio, kuris, jo manymu, galėtų būti velnias. Kai kuriose sakmėse teigiama, kad perkūnas atsirado iš nusidėjusių angelų. „Vienas velnias bebėgdamas į pragarą nusisuko koją ir nespėjo, todėl jo dievas pasigailėjo ir jį paliko danguje su sąlyga, kad jis muš ant žemės pasirodžiusius savo brolius“. Velnias gali būti siejamas tiek su bilduku, tiek su aitvaru, nes už jų pagalbą.
Palikite komentarą