Veliona

Veliona (kitaip – Deivutė, Vilutė, Velnė) – Amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Mirusiųjų arba vėlių deivė, chtoninė dievybė, turėjusi dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais.

Kai Veliona (Velnė) uždarydavo vandenis ir prasidėdavo sausra, deivė Perkūnė (vėliau Perkūnas) ją medžiodavo ir stengdavosi užmušti. Seniausia vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę, ypač žvėries totemo, kurį užmušdavo vieną kartą per metus, atlikdami jam skirtas apeigas.
Lietuviai žinojo ir Vilutes, kurios paskolindavusios neturtingiems žmonems pinigų.

Veliona iš pradžių rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis ir jų vėlėmis. Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per didžiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu, ypač pavasario ir rudens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai.
Rudeninėms, nuėmus nuo laukų derlių, Velionos ir vėlių vaišėms skersdavo gyvulius, kurių mėsa vaišindavo mirusiuosius, ruošdavo apeiginius stalus kapinėse ar namie. Į skerstuves kviesdavo deivę Velioną. Skersdavo vyriausias žmogus. Tik ką paskerdus kiaulę, vyrai virdavo kruopas su kiaulės uodega, kojomis, snukiu ir mėsos gabalu su skerdimo dūrio vieta. Prie virimo darbų nebuvo prileidžiamos moterys. Skerdėjas ir šeimininkas išgerdavo po samtuką kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės.
Per Vėlinės gamindavo 12 tamsių patiekalų (vėdarai su krauju, barščiai, įvairios košės, varškėčiai). Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas pakviesdavo artimųjų vėles į metines vaišes. Pro valgių garus esą matydavę mirusiuosius. Namuose viešpataudavo tyla. Tuo metu priemenėje uždarydavo šunis, kad jie nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Mat jeigu neuždarytų šunų, vėlės negalėtų ateiti ir supykusios visus metus keršytų. Kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas palinkėdavo vėlėms ramybės ir paprašydavo, kad išeidamos jos, nepridarytų jokios žalos. Visi susirinkusieji žemai lenkdavosi, sakydami: „Nėra nė dvasios“, o tada šeimininkė nuimdavo nuo stalo patiekalus, apversdavo staltiesę, vėl sustatydavo ir prasidėdavo gyvųjų puota, palydima maldų.

Be artimųjų, žmonės prisimindavo ir tragiškai žuvusių vėles. Degindami ugnį ir smilkydami žoles, melsdavosi. Kai kur nešdavo į kapines įvairių valgių ir palikdavo ten su puodais. Paskui, grįžę namo, visi šeimos nariai eidavo į pirtį ir išsimaudydavo. Tada pradėdavo ruošti vakarienę iš 7 apeiginių patiekalų (kiaulės galva, košė, kukuliai, įvairių gyvulių mėsa ir kiaušinienė). Vakarienės metu atliekamos apeigos su žvake ir maldomis. Prieš pradedant valgyti patiekalą šeimos vyriausiasis išpildavo tris šaukštus po stalu vėlėms, ir tik tada visi valgydavo. Paskui pirmuosius patiekalų gabalus sudėdavo į kraitelę ir nunešdavo elgetoms. Elgetos būdavo pagerbiami ir vaišinami. Jie buvo traktuojami tarsi dvasininkai, turintys paslaptingą ryšį su mirusiaisiais ir jų deive Veliona. Elgetos dalyvaudavo apeigose, jiems buvo pavedama apraudoti mirusįjį.

Pagal pagoniškąjį lietuvių kultą specialūs žyniai privalėjo atlikti kai kurias apeigas prie mirusiojo: kalbėti maldas, priimti ir perduoti dievams ir mirusiesiems aukas. Jie galėję bendrauti su mirusiųjų vėlėmis, jas matyti. Įįvedus krikščionybę, žyniai buvo nušalinti nuo savo pareigų, bet ir vėliau jie pasiliko svarbūs asmenys per laidotuvių ir mirusiųjų paminėjimo apeigas. Aukos bei maldos būdavo perduodamos ne tik namuose, bet ir kapinėse, pakelėse, kryžkelėse, kur, senoviniu žmonių tikėjimu, mėgdavusios buvoti vėlės. Todėl dar prieš krikščionybės įvedimą pakelėse ir kryžkelėse statydavo koplytstulpius su prosenių statulėlėmis.

Deivės Velionės šventyklos vietoje pastatyta Veliuonos bažnyčia (globojo Gediminas, atstatė Kęstutis). 1805 m. T. Narbutas šios bažnyčios sienoje surado akmeninę lentą su atitinkamu užrašu.

Veliones vardo šaknis „vėl“, turinti vėlės prasmę, yra bendra daugelio Europos tautų kalboms: latvių „Vels“ laikomas lyg ir mirusiųjų dievybe, senovės anglų kalbos žodis „Wael“ reiškė mūšio lauke likusį lavoną, šiaurės germanų „Wallr“ reiškė mirusį karo lauke, germanų mirusiųjų šalis buvo vadinama Walhala, o senovės hetitų žodis „vvellu“ pirmine prasme reiškė vėlių buvimo vietą, prilygintą ganyklai, pievai.

Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su velione, arba velioniu, vėlesniu velniu. Estams, suomiams, norvegams taip pat buvo žinomos būtybės – merginos be pečių, kurios per audrą slėpdavosi, kad jų nenutrenktų Perkūnas.