Saulė

Deivė Saulė (Saulelė, Saulytė, Saulužė, Dievo duktė) – senovės lietuvių mitologijoje buvo Mėnulio žmona (kartais seserimi), o visos žvaigždės (Žemė, Aušrinė, Vakarinė, Indraja, Vaivora, Žiezdrė, Sėlija) – dukterimis.

Pagal Malalos kronikas intarpą, Saulę nukalęs mitinis kalvis Teliavelis ir užmetęs ją ant dangaus, pan. teigia ir kelios lietuvių sakmės. Pasak Jeronimo Prahiškio Saulė kadaise buvo paslėpta ledo bokšte ir „Zodiako ženklai“ ją išvadavę milžinišku kūju.
Saulės tikėjimas susiformavo matriarchato laikotarpiu, kai dar viešpatavo grupinės santuokos, kai tuoktis galėjo broliai su seserimis, kartais ir tėvai su vaikais. Kad Saulė siuntė piršlius pas Mėnulį, taip pat nurodo, matriarchato laikus, kai viešpatavo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis. Kai kur sakoma, kad Saulei meilinosi jos broliai Ryto ir Vakaro žaros – juodas ir baltas žirgas.

Vadinta: šviesioji, švitrioji, meilioji Saulelė. Deivė, dangaus šeimininkė, gyvybės teikėja. Saulei šviečiant, retai pasirodančios blogos dvasios, demonai. Ji ištirpdo sniegą ir ledą, neleidžia šalčiui sušaldyti medžių, išaugina gražius žmones. Ji visus žmones lygiai mylinti, visiems lygiai šviečianti. Saulės gyvenimas laikytas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji gimsta žiemą ir toliau auga, bręsta visą metų ratą, kol vėl grįžta žiema. Saulė, jos šviesa ar aukso spalvos substancija, pasklidusi žmonių pasaulyje, – tai folkloro aukso rasa, indai ir t. t.

Laikais, kai rankiojimas ir medžioklė buvo pagrindiniai verslai, Saulė vaizduota daugiausia zoomorfiniu pavidalu. Dainose pasirodo elnias devyniaragis kaip nauja Saulė, ištirpdanti ledus. Vėliau, kaplinės žemdirbystės laikais vaizduojama kaip mergina ilgais auksiniais ar linų spalvos plaukais, su linų žiedų vainiku, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Kitur vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su skraiste ant pečių. Dar kitur vaizduota gražia ir paprasta moterimi, auksakase, apsisiautusia žibančiu apsiaustu. Saulė dirbanti įvairius darbus: verpianti, siuvanti, skalbianti, sodinanti sodą, daržą, semianti jūroje vandenį, raikanti duoną, skaičiuojanti žvaigždes. Ji kartais šypsosi, juokiasi, kartais liūdi, verkia, rauda kruvinomis ašaromis.

Saulės ženklai Lietuvoje yra vieni seniausių – tai lygūs arba ornamentuoti skritinėliai, amuletai, spinduliuoti apskritimai, rombai. Žalvario amžiuje pasirodė saulinės apvalios segės ir įvijiniai smeigtai. Saulę reiškė įvairaus pavidalo svastikos. Saulė – šešiakampė segmentinė žvaigždė – labai populiari liaudies mene (architektūroje, prieverpstėse, paminkluose ir t. t.). Ji galėjo būti ir Perkūno simbolis. Roželė – Saulės ir pasaulio medžio ženklas mūsų juostose bei audiniuose.

Lietuviai Saulę labai mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas. Buvo draudžiama rodyti į ją pirštu, rodyti jai liežuvį, pamėgdžioti, nes Saulė galinti supykti ir nubausti. Geri žmonės būdavo palyginami su Saule.

Saulei tekant, buvo atliekami patys svarbiausi darbai, pradedami visi žygiai, per vestuves jaunikis pas nuotaką vyksta, nuotaka iš savo gimtųjų namų pas vyrą keliauja, skersdavo gyvulius. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, bijodami, kad jiems nepakenktų blogosios dvasios. Iki saulės nusileidimo žadindavo ligonius, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės – jei nemirė iki Saulės nusileidimo, reiškia sulauks saulėtekio. Miegas, leidžiantis saulei, buvo vadinamas Saulės miegu.

Sunku būtų rasti tautą, kurios mitologijoje Saulei nebūtų skiriama ypatinga reikšmė. Lietuvių tautosakoje ji dažnai minima, tačiau didesnė reikšmė teikta valstiečių tikėjime, ypač piemenėlių maldelėse. Latviai Saulei teikė didesnę religinę reikšmę nei lietuviai. Dangaus ir šviesos Deivė, gėrio ir gyvybės dievybė.