Raganas vadina visą galinčiomis, visa žinančiomis, visa matančiomis deivėmis. Lietuvių tautosakoje raganų veikla skiriasi nuo jų mitologinio įvaizdžio. Su krikščionybės atėjimu imta jas sieti su velniais ir demonais. Sakoma, kad raganos laiko velnius, kurie padeda joms burtininkauti, kad yra jų giminė ar kad gyvena kartu kaip vyrai su žmonomis. Sakmėse dažniausiai tai neigiami personažai, kurie yra linkę kenkti ir daryti bloga.
Raganas pažinti labai sunku. Panašiai kaip ir velniai, raganos dažnai kaitalioja savo pavidalą. Pasiverčia rupūže, ežiu, pele, ožka, kale, kiaule, kumele, šarka, kurapka, kregžde, lydeka, raude, karosu ar kitokia žuvimi. Sakmėse ragana dažniausiai naudoja šiuos savo vaizdinius norėdama nepastebimai įsmukti ir padaryti ką bloga: išmelžti karves, ką nors apnuodyti, nukirpti avis. Yra išskiriama rupūžę, ežį ir žuvį kaip seniausius raganos pavidalus, o viena jų veikianti kaip didžiausia rupūžė yra visų raganų karalienė. Sužeidus šį prisiimtą pavidalą, sužeidžiama ir ragana. Pavyzdžiui, nuskutus žuvį, kitą rytą sužinoma, jog raganiškų galių turėjusi kaimynė nusvilo visą odą.
Raganos taip pat yra bendruomeninės būtybės. Jos viena karta metuose renkasi ant Šatrijos kalno ir kartu buria, atlieka ritualus. Reikia dar pridurti, kad raganos savo galias įgauna besimokindamos.
Palikite komentarą