Praamžius – vėlyvasis aukščiausiojo dievo vardas, tikriausiai literatūrinės kilmės. T. Narbutas kaip ir A. J. Greimas jį tapatina su Prakorimu.
Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę Ladą, pagimdžiusią dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Pasakose ir dainose užsimenama jog Saulė, Mėnulis, Perkūnas, Kalvis ir kitos dievybės yra aukščiausiojo dievo Praamžiaus, kartais Prakorimo ar Aukopirmo vaikai. Dievas yra visos dievybių šeimos ir hierarchijos pradinis taškas, po kurio seka dideli Saulės, Perkūno, Mėnulio, vėjų, milžinų ir kunigaikščių mitų ciklai, bei jų nuotrupos sakmėse, pasakose ir dainose. Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (Poklius). Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas – dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir jos augaliją, o Pikuolis – požemį (Patrimpas ir Pikuolis laikomi prūsų dievais).
Praamžius tautosakoje kovoja su tamsiosiomis jėgomis ir nedorybėmis: su velniais, laumėmis ir raganomis, šykštuoliais ir savanaudžiais. Dažniausiai jis aptinkamas krikščionybės paveiktose sakmėse apie pasaulio sukūrimą. Dievo sūnus arba jaunesnysis brolis Velnias nuolat jį mėgdžioja, bando pats kurti, ar pakeisti kitus Praamžiaus sutvėrimus, tačiau tai nuolat išeina ne į naudą. Už tai Viešpats Velnią baudžia. Pasaulis dažniausiai sukuriamas iš vandenynų dugno, Velnio parnešto, purvo ar dumblo. Šitokia (panaši) pasaulio sukūrimo versija plačiai paplitusi šiaurės ir rytų Europoje, visoje Azijoje.
Praamžius sakmėse sukuria visus gyvus padarus ir nulemia jų gyvenimą. Kiekvieno iš jų išorės savybės atsiradę dėl jų pačių valios.
Palikite komentarą