Svirnų sargai – namų ir sodybos dievybės, kurie saugojo, kad blogosios dvasios ir kad aitvarai neišneštų iš svirnų javų ir kitokio namų turto. Žmonės garbindavo vieną akmenį, kuris jiems buvo vaisingumo ir namų laimės dievu. Svirnuose būdavo padedami tekiniai prieš aitvarų vagystes. Žmonės vežimų tekinius uždėdavo ir ant svirno kraiko, kad aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus.
Apeigos šio sargo garbei buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Rudenį, baigus laukų darbus, viso kaimo gyventojai rengdavo puotą, prašydami, kad padėtų nudirbti visus ūkio darbus. Puotai gamindavo patiekalus iš visokių rūšių javų ir gyvulių mėsos. Gyvulius šiam tikslui ne skersdavo, o užmušdavo kūle. Iš nuleisto gyvulių kraujo gamindavo specialų patiekalą, vadinamą maišymu, į kurį dėdavo alaus, midaus, pieno, burokų rūgštymo, rugių, miežių, kviečių ir kitų javų. Tą mišinį supildavo į kibirus, nešdavo į lauką ir išlaistydavo ant dirvų. Grižę iš lauko, paimdavo po gabaliuką visokių valgių, nunešdavo prie savo svirnų ir padėdavo po sąspara, kad sargai svirnus saugotų ir nepaliktų jų be globos. Paskui viso kaimo gyventojai pradėdavo valgyti. Tą vakarą reikėdavo suvalgyti visus patiekalus. Jei likdavo ko nors nesuvalgyta, manė, kad ateinančiais metais bus blogas javų derlius. Vaišių metu žiūrėdavo, kad kas nors nepasigertų. Nusigėrusį primušdavo. Po vaišių jaunimas, parinkęs šiaudų ir medžio šakų, kurdavo ugnį ir linksmindavosi.
Buvo ir kitų mitinių sargų – gerųjų dievybių, globojusių įvairius gamtos reiškinius. Vieni globojo miškus, žvėris, medžiotojus, kiti – laukus, jų derlingumą, treti – vandenis, ketvirti – žmones, penkti – mirusiųjų vėles, šešti – kariaujančius, septinti, – pirklius, aštunti – žynius ir religiją, devinti – kelius. Jei keliauninkas paklysdavo, šaukdavosi kelio sargo, kuris, pasivertęs žmogumi ar gyvuliu, išvesdavo į kelią. Vaizduodavo tuos sargus ožiais, meškomis, vilkais, gaidžiais.
Sargai gynė žmones nuo įvairių piktų dvasių. Jei žmogus blogai elgėsi, sargai supykdavo ir jų nebeglobodavo, tol kol jiems nepaaukodavo aukų. Sargų šaukdavosi barstydami lysves pelenais, į sėklas maišydami šventintų grūdų, gyvuliams duodami šventintų žolių. Per vestuves, vardindami visokius būsimosios šeimininkės gerus darbus, priskaičiuodavo ir namų sargų mylėjimą.
Palikite komentarą