Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas.
Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.
Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.
Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.
Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.
Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Pasak jo, Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena. Šiuo metu ji švenčiama gegužės 13 dieną.
Palikite komentarą