Mėnulis

Mėnesis (Mėnulio dievas, Mėnuo, Mėnesys, Mėnesėlis) – nakties šviesos dievas, laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius. Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę ir tamsoje slankiojančias piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų. Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų.

Saulės vyras, jis buvo mažiau svarbus negu Saulė motina, gyvybės pažadintoja, žemės atgaivintoja. Saulė savo šiluma suteikianti Žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina ir gaivina. Kai kur Mėnulis vadinamas Saulės broliu arba Sauliabroliu. Sauliabroliai – balti stulpai, susidarantys abiejose Saulės pusėse prieš saulėlydį ir reiškiantys oro pasikeitimą. Dar Mėnuo vadinamas tėvu, tėveliu, globojančiu skriaudžiamas merginas, našlaites, klaidžiojantiems parodydavo kelią. Tėvelį žmonės prašydavo atitolinti nuo žmonių ligas, badą, gaisrus, karus, skendimą vandenyje.

Mėnulis įvairiuose pasaulio kraštuose žmones sudomino jau akmens amžiuje. Pirmiausia pastebėtos besikeičiančios Mėnulio fazės, jų ryšys su oro kaita, vandenų potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi Mėnulio piešiniai ant uolų, kaulo, akmenų žinomi iš paleolito laikų (piešti maždaug prieš 20 000–30 000 metų). Greičiausiai, tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.

Senovinis Mėnesio pavadinimas atitinka laiko tarpą, kai kur vadinamą mėnesčiu. Manoma, kad žodis Mėnulis kilęs iš žodžio Mainulis – išvaizdos mainymąsi. Mėnulio fazes žmonija žino jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savotiškus ženklus: pvz., nuo jauno iki jauno žymima greta vienas kito nupieštais dviem jaunais mėnuliais, delčios pradžia – didžiąja D raide arba pusrutuliu. Mėnulio fazės skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje po 2-3 nebuvimo dienų.

Jauno Mėnulio pasirodymas laikomas jo užgimimu ir vadintas įvairiai: jaunatis, jaunas, Jaunius, jaunikis, jaunmėnesiu, o pabaiga – jaungaliu. Jauno Mėnulio pavadinimas yra baltiškos kilmės, paplitęs šiaurės rytų kryptimi, baltiškuose slavų regionuose. Kituose slavų, germanų, romanų kraštuose jis vadinamas nauju Mėnuliu, pvz., lotynų „luna nova“, rusų „novaja luna“, lenkų „nowy miesiąc“, vokiečių „Neumond“.
Po savaitės Mėnuo pereina į antrąją fazę – tampa pusmėnuliu. Kai priartėja prie skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu, priešpilne arba priešpilnatimi.
Mėnulis, įgavęs skritulio pavidalą, vadinamas pilnatimi, pilnas mėnulis, pilnatė, pilnija, pilnius.
Jaunatį ir pilnatį žmonės laikė svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Tikėta, kad pilnatis simbolizuoja grožį, gerovę. Savaitės diena šeštadienis – subata – reiškė pilnaties dieną. Lietuviai kalendorines šventes pradėdavo švęsti pilnaties arba jaunaties dieną. Žyniai laiką skaičiavę (mėnesius, savaites, dienas) pradėdami nuo Mėnulio jaunaties. Senovės babiloniečiai šią dieną vadino šabatt, hebrajai šabat, slavai – subota.
Kai mėnuo pereina delčion žemaičiai sako, kad „mėnulis ryžta“, arba „Po pilnijos seka paraižos“, tada sėdavo javus, sodindavo daržoves. Kitur sakoma: mėnuo „verčiasi“, „dyla“ arba ši fazė vadinta senu mėnuliu. Delčios paskutinei fazei apibūdinti lietuviai vartojo archaišką žodį vetušas (artimas lotynų k. žodžiui „vetus“) – labai senas, nukaršęs.
Pasibaigus pilnačiai, buvo sakoma, kad Mėnulis „jau į seną“, o įgavus pjautuvo pavidalą, vadinamas senogaliu, senagale, senugaliu, senagaliu. Pagal Mėnulio fazę žmonės sprendė apie būsimą orą ir darbų sėkmę pvz., „jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gili žiema, daug sniego“. Pradėti tuo metu darbai bus nesėkmingi.
Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „numiršta“, „pargriūna“, „suyra“. 3 paros, kai Mėnulis nesirodo danguje, – tai suvartų laikas tada jis eina į kitą pasaulį, šviesti mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų atsisukus į Mėnulį

Senovėje lietuviai po Saulės labiausiai garbino Mėnulį, laikė jį moterimi ir vadino Lela Menelia. Mėnuo valdė naktį ir matavo laiką. Tai seniausi matriarchato laikų vaizdiniai apie dangaus kūnus. Archaiškiausi Mėnulio lyginimai susieti su maisto gaminiais (papločiais, duona, sūriu), su valgymui naudotais indais (dubenimis, lėkštėmis). Daugelis indoeuropiečių tautų – graikai, indai ir kt. – Mėnulį laikė moteriška, o Saulę – vyriška dievybe.
Labai archaiškas yra Mėnuliui suteiktas elnio pavidalas. Apeiginėse žiemos solsticijos giesmėse devyniaragis elnias (greičiausiai, totemas) vaizduojamas ir su dešimtu ragu, kuriame esanti nauja seklyčia, o joje grojanti muzika ir šokantis jaunimas arba kalantys kalviai. Lietuviai elnius laikė dievo tarnais, tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo potvynio. Alkuose juos saugojo sargai. Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, dangų, Mėnulį.
Taip pat Mėnuo vaizduojamas naminiais gyvuliais: arkliu, kumeliuku, jaučiu. Papročiai reikalavo krikštyti atsiradusį kumeliuką (kaip jauno mėnulio analogą), jos buvo švenčiamos vasary, seniau vadinto rago mėnesiu (Ragas – jauno Mėnulio analogas). Vaišės buvo rengiamos būtinai naktį su gaidžio aukojimu. Kumeliuko, t. y. dievaičio Mėnulio, gimimas rago mėnesį žymėjo ir naujo ūkinių darbų sezono pradžią. Ypatinga reikšmė buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį žmonės stengdavosi pradėti pirmąjį arimą. Jaučių ragais ar galvomis puošdavo trobų kraigus.
Vėliau Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jis pradėtas vaizduoti žmogumi, imtas vadinti dievaičiu, tėvu, seniu, gražiu jaunikaičiu su sidabriniais rūbais, karalaičiu, baltu žmogumi. Kartais vaizduojamas piemeniu, ganančiu avis – žvaigždes, Mėnuo – piemuo – kaip vėlių ar mirusiųjų globėjas, o žvaigždės laikomos žmonių vėlėmis. Buvo tikima, kad, užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus – ji nukrenta. Senovės graikai, indai, hetitai pomirtinį pasaulį vaizdavosi esant ganyklą, o mirusiųjų vėles – avimis.