Laumės yra vienos seniausių veikėjų lietuvių tautosakoje. Jos yra tarpininkės tarp žemės ir dangaus sferos. M. Gimbutienė nuomone, laumės esančios žemiškesnės už kitas deives. Jos sukiojasi žmonių aplinkoje, dirba žmogiškus darbus. Latviai jas vadina „žemės moterimis“. Laumės turi žemiško charakterio bruožų, yra panašios į moteris, būna gražios, patrauklios, impulsyvios, iracionalios. Tačiau laumės-raganos jau pasižymi kitokiais charakterio bruožais: jos dažniausiai būna baisios išvaizdos ir yra linkusios į kanibalizmą.
Tautosakoje laumės paprastai pasirodo dviese, trise ar grupėmis. Jos ne tik paežerėse skalbia savo nesibaigiančius audeklus, apdovanoja jais žmones, verpia ir audžia, bet ir nužudo arba sukeičia vaikus. Dalindamosi veiklos sfera su Laimomis, laumės lemia naujagimių ateitį ir jais rūpinasi. Tačiau Viktoras Jungrefas skiria gerąją Laimą ir piktąją Laumę. Jo manymu, netyčia paliktą vaiką aprengdavusios ir pavalgydindavusios Laimos, o tuo tarpu specialiai dėl naudos paliktą vaiką negyvai uždusindavusios laumės. Jos folkloriniuose pasakojimuose būna darbščios, gerai dirba visus moteriškus darbus, bet ypač gražiai audžia. Čia galima įžiūrėti tam tikrų laumės sąsajų su velniu. N. Vėlius sako, kad velniai kaip ir laumės sugeba labai gerai dirbti, bet pradėtus darbus jiems sunku pabaigti. Sakmėse audžiančias laumes labai sunku sustabdyti, pritrūkusios linų jos gali suausti ir šeimininkės plaukus ar visą žmogų iki pat nagučių, o kartais, pradėjusios netikėtai ravėti kokį lauką, jos netikėtai jį ir palieka.
Laumės dažnai renkasi prie upių ir ežerų, kur ant lieptelių gali skalbti savo audinius ar maudytis apleistose pirtelėse. Taip pat jos renkasi prie pelkių ar rasotose pievose, kur susirinkusios linksminasi ir eina ratelius (beje, ratu išdygusieji grybai buvo vadinami „laumės ratu“). Reikėtų pridurti, kad nykstant laumės vaizdiniui, jas imta painioti su Laima ar Ragana, ir tai sudarė prielaidą atsirasti terminui „raganos-laumės“.
Laumės vaizdinys sakmėse ir pasakose skiriasi. Pasakose dažniausiai vaizduojamos laumės-raganos. Antai pasakoje „Mildutė“ taip ir sakoma, kad Mildutės pamotė buvusi ragana – laumė, kuri su savim atsivedė tris dukteris. Kitoje pasakoje apie laumes verpėjas užsimenama, kad jos buvusios negražios, stambios, ilgais nagais, didelėmis lūpomis. Tuo tarpu sakmėse jos gali būti labai gražios, jaunos. Raganas-laumes galima sieti su kanibalizmu. Kanibalių laumių išvaizda buvusi baisi – jos turėjusios geležinius nagus, didžiulius dantis, susivėlusius plaukus, ilgas krūtis.
N. Vėlius, nagrinėjęs ir kitų kraštų mitines būtybes, savo veiklos sfera panašias į laumes, pastebėjo, kad ir ten „laumės“ dažnai turi gražios moters išvaizdą, gali būti patraukios, vilioti vyrus. Bet santykiai su jomis gali vesti į pražūtį. XX a. Lietuvos kaime laumės prisimenamos taip: „Laumių kasos, ligi pat kojų apačios. Geltoni plaukai. Krūtys labai didelės, jos per krūtis kojų nemato“. Sakmėse laumės gali būti patrauklios, seksualios.
Tautosakoje pasitaiko ir zoomorfinės išvaizdos laumių. Pasakose jos gali skraidyti pasivertusios paukščiais (sąsajos su paukščiais būdingos ir Laimai). Sakmėse laumės aptinkamos su vištos arba gaidžio kojomis, vietoje drabužių prisidengusios šiaudais. Kartais laumė gali būti graži merga su auksiniais drabužiais, bet kai ji nusivelka drabužius, pasirodo, kad jos kūnas ir oda − kaip vištos. „Zoomorfiniu pavidalu jos vaizduojamos laukinėmis ožkomis, moterimis su raguotomis ožkos galvomis, didelėmis krūtimis, meškomis, katėmis, rudomis gauruotomis kalėmis, kumelėmis“.
Kalbant apie laumes, svarbu paminėti ir laumių vaikus, kurie nėra dažni vaizduojamajame mene. Tautosakoje jie išauga iš šieno kupetos, kurią laumės suneša pavogtų kūdikių vietoje. Žmonės dažniausiai nepastebėdavo šios suktybės, ir laumės vaiką augindavo kaip savo, nors kartais ir atpažindavo, jeigu aptikdavo tuo metu, kai jis iš šieno kupetos transformuodavosi į žmogų. Laumiukai, gyvenantys žmonių šeimoje, yra užsisklendę savo pasaulyje, nebendrauja su aplinkiniais, nekalba, nedirba darbų. Jie nejaučia prieraišumo savo laikiniesiems tėvams. Čia galime pastebėti tam tikras sąsajas su neįgaliais žmonėmis: tai gali paliudyti, pavyzdžiui, knygoje „Laumių vaikai“ atspausdintos sakmės bei pasakos, kuriose veikia neįgalieji. Nors čia surinkti pasakojimai ne vien apie laumės vaiką, bet jie leidžia truputį kitaip pažvelgti ir į šį personažą.
Palikite komentarą