Giltinė

Giltinė – mirties deivė, numarinanti žmones. Ją mini M. Pretorijus kartu su pykčio ir nelaimės dievais. Ji priklauso pačioms seniausioms deivėms. Giltinės vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“. Giltinė žudo geldama liežuviu.

Vaizduojama senyva, negraži moteris su ilga mėlyna nosimi ir veidu bei ilgu liežuviu, kuris pilnas nuodų. Pasakojama, kad Giltinė buvusi linkusi bendrauti, jauna ir graži. Tačiau kai ji klasta uždaroma į karstą ir praguli ten septynerius metus, tampa sudžiūvusia ir bjauria.

Giltinė – deivės Laimos sesuo. Jų abiejų veikla susieta su žmogumi bei su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Jei Laima siejosi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė – su pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti.

Giltinei artimos Maro deivės, o jos tarnaitė buvusi Magyla. Senovės lietuvių mitologijoje Giltinė buvo dar vaizduojama kaip tyli, labai liesa moteris baltais drabužiais, folklore minima, kad kadaise ji buvusi tokia pat graži, kaip ir Laima, bet vienąkart pakliuvusi bėdon (pagal vienus šaltinius – uždaryta karste) ir per tą laiką labai pasikeitusi.

Liaudies padavimuose dažnai minima, kaip žmogus, norėdamas nutolinti besiartinančią mirtį, įvairių gudrybių pagalba stengdavosi ją apgauti – nukirpti Giltinei jos ilgus nagus ar dvišaką liežuvį. Verta pastebėti, kad dalis šių vaizdinių, kaip ir vėlesnis Giltinės vaizdavimas su dalgiu rankoje ir griaučių pavidalu, į Lietuvą atėjo iš krikščionybės. Vėlinių metu senovėje kai kuriose vietose Giltinė būdavo paminima, kepant tam tikrus paplotėlius, vėliau išdalinamus elgetoms, kad šie melstųsi už išėjusiuosius Anapilin.