Deivės valdytojos – senovės lietuvių mitologijoje buvo artimos likimo lėmėjai Laimai. Deivės valdytojos graikų pavyzdžiu savo galioje turėjusios žmogaus gyvenimą ir mirtį.
Mėnesienos naktimis paupyje, kur joms pašvęstoje vietoje palei upę senovės lietuviai sudėliodavo akmenis, susėsdavo ant akmenų ir dirbdavo darbus. Buvo septynios Deivės valdytojos:
Pirmoji – Verpiančioji – verpė žmogaus gyvenimą iš kuodelio, duoto jai aukščiausiosios dievybės.
Antroji – Metančioji – metė žmogaus gyvenimo apmatus.
Trečioji – Audėja – audė drobę.
Ketvirtoji – Gadintoja – gražiais žodeliais ir įdomiais pasakojimais kerėjo kitų protą tiek, kad kartais jos mesdavo darbą ir klausydavo, o ši, tuo pasinaudojusi, gadindavo audeklą. Todėl visokios nelaimės užgriūdavo tą žmogų, kurio gyvenimo audeklas pakliūdavo į piktosios deivės rankas. Tai galėjo būti ligos, sužeidimai kautynėse, meilė be atsako, vaidai su kaimynais, nesantaika namie.
Penktoji – Sergėtoja – kai tik Gadintoja pradėdavo savo seseris mulkinti ir apgaudinėti, šioji tuoj duodavo rūsčių pastabų, imdavo pasakoti apie lietuvių didvyriškus žygius, apdainuodavo karus už laisvę, pergales, vaizduodavo žmonių aukštą moralę ir dorovingumą. Panašios kalbos uždegdavo žmones geriems, didvyriškiems darbams, įžiebdavo kilnumą, meilę, ištvermę darbui. Tuos, kuriuos globojo deivė Sergėtoja, aplenkdavo ligos, vaidai, nesėkmės mūšiuose, namie laukdavo laimingas gyvenimas.
Šeštoji deivė – Nukirpėja – nukirpdavo žmogaus gyvenimą audeklą – žmogus mirdavo.
Septintoji – Išskalbėja – nukirptą audeklą išskalbdavo ir atiduodavo aukščiausiajai dievybei. Iš to audeklo buvo siuvami marškiniai, skirti nešioti po mirties.
Kiekvienas žmogus turėjo savo akmenį, ant kurio dėdavo aukas, atlikinėdavo apeigas, giedodavo giesmes.
Palikite komentarą