Tantalo kančios – tai kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jo pasiekti neįmanoma. Tantalas – Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus. Tantalas visada buvo laukiamas prie Dzeuso stalo Olimpe. Iš ten jis pavogė nektaro ir ambrozijos, atnešė jų žmonėms, bei atskleidė dievų paslaptis. Jis taip pat pasiūlė savo sūnų Pelopą kaip auką dievams. Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes. Visi dievai pastebėjo jo apgaulę, taigi nepalietė vaišių, tiktai Demetra, sielodamasi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo, nesuprato, kas buvo patiekta, ir suvalgė berniuko petį. Lemtis, įsakyta Dzeuso, prikėlė berniuką gyvenimui (ji surinko visas jo kūno dalis ir išvirė jas šventame katile), vietoje jo peties panaudodama kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto ir dovanotą Demetrai. Tantalas buvo priverstas stovėti vandens baseine, virš kurio kabo lengvai pasiekiamos medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių. Tačiau kai tik Tantalas siekia vaisiaus, šakos pakelia jo trokštamą valgį viršun, ir kai tik Tantalas pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta ir Tantalui nepavyksta nė kiek atsigerti.
Palikite komentarą