Nemezidės ranka – teisingas atpildas. Nemezide graikai vadino keršto ir baudžiančio teisėtumo deivę. Graikų tragedijose Nemezidė pasirodydavo kaip keršytoja ir baudėja už nusikaltimus ir puikybę, panašiai kaip Atė ir erinijos. Kartais ji vadinama Adrastėja („ta, nuo kurios pabėgti neįmanoma“). Jos garbei Atėnuose buvo švenčiamas festivalis Nemezėja. Juo buvo siekiama išvengti mirtinos Nemezidės. Festivalis turėjo padėti nubausti gyvuosius, jei šie nukrypo nuo teisingo kulto kelio. Nemezidę garbino nugalėję Romos generolai, imperijos laikais ji buvo laikoma gladiatorių ir kovotojų, kurie kovojo arenoje su laukiniais žvėrimis, globėja.
|
||||||
|
Nendrių tiesa – posakis reiškia elementariąją visiems žinomą tiesą. Už bausmę, kad kvailai ir netikusiai įvertino Apolono muziką, karaliui Midui išaugusios asilo ausys. Nesantaikos obuolys – ginčo, nesantaikos priežastis. Šį aforizmą pirmąkart pavartojo romėnų istorikas Justinas (II a.). Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, pamiršo į savo vestuves pakviesti nesantaikos deivę Eridę. Eridė labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta „Pačiai gražiausiai“. Kilo didelis ginčas tarp trijų deivių: Heros, Atėnės ir Afroditės. Ginčo teisėju buvo išrinktas jaunuolis, vardu Paris, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Paris atidavė obuolį jį papirkusiai Afroditei, kuri už tai padėjo jam pagrobti Spartos karaliaus Menelajaus žmoną Eleną, ir dėl to kilo Trojos karas. Olimpinė ramybė – santūrumas panikos ar suirutės metu. Pasak graikų mitų, Olimpo kalne esantys nemirtingieji dievai visada laikydavosi santūriai, būdavę abejingi žmonių jausmams ir kančioms. Pabalnoti pegasą – vaizdingas posakis, reiškiantis galimybę tapti kažkuo ypatingu, įkvepiančiu. Graikų mitologijoje pasakojama, kad kai Persėjas nukirto galvą mitinei Medūzai, iš jos kraujo atsirado sparnuotas žirgas — Pegasas. Pegasu jodinėjo ir atliko daug žygdarbių vienas didvyris. Pakilti į Parnasą – graikų mitologijoje pasakojama, kad kai Persėjas nukirto galvą mitinei Medūzai, iš jos kraujo atsirado sparnuotas žirgas — Pegasas. Pegasu jodinėjo ir atliko daug žygdarbių vienas didvyris. Vėliau Pegasas tapo mūzų arkliu, paskui buvo priskiriamas poetams. Iš čia atsirado vaizdingas posakis “pasibalnoti Pegasą” — tapti poetu. Bet tai ne vienintelis posakis apie poetus. Tą pačią reikšmę turi ir posakis “pakilti į Parnasą”. Jo atsiradimas labai įdomus. Parnasas, senovės graikų manymu, kalnas, ant kurio gyvenusios mūzos. Mūzos globojo įvairias meno rūšis, taip pat istoriją ir astronomiją. Kai norima pasakyti, kad žmogų pagavo įkvėpimas, sakoma, kad jį “aplankiusi mūza”. Iš devynių mūzų keturios globojo poeziją (Euterpė ir Erata — lyriką, Polihimnija — himnus, Talija — kaimo poeziją). Dabar poezijos mūzos yra pamirštos, daugiausia žinomos tragedijos mūza Melpomenė ir šokio mūza — Terpsichorė. Pandoros skrynia – nelaimių, didžių vargų šaltinis, visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų. Pandora – senovės graikų mitų personažė. Ji buvo visų dievų ir deivių apdovanota moteris, kurią dėl Prometėjo pavogtos ugnies supykęs Dzeusas pasiuntė žmonėms. Pandorą visi mylėjo, nežinodami, kad ji buvo Dzeuso jiems skirtas prakeiksmas. Kartą Pandora iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo visos žmonių nelaimės, ir išleido jas. Pasipylė ligos, vargas ir kančia. Inde liko tik viltis. Pandora ją irgi išleido, kad ši guostų žmoniją. Paniška baimė – sąmyšis, didelė baimė, siaubas, staiga apimantis žmones (panika). Kai gimė gamtos dievas Panas, miškų ir visų tų, kurie juose gyvena, globėjas, motina taip išsigando, kad atsisakė vaiko. Jis buvo baisus: raguotas, su kanopomis, priplota nosimi, turėjo ožio barzdą. Bet vaikas buvo mažas dievas. Jis nežuvo, o nukeliavo į Olimpą. Ten jis visiems patiko: buvo linksmas, geranoriškas, net išrado fleitą. Kai vidurdienį, kepinant saulei, pavargęs Panas užmigdavo, nurimdavo ir visa gamta: niekam negalima buvo drumsti jo ramybės. Jei miške pasigirsdavo laukiniai garsai, kieno nors juokas, švilpimas, žmonės galvodavo, kad tai Pano darbas ir juos apimdavo „paniška baimė“. Pasaulio bamba – daugelis tautų, skelbė, kad jų šalis esanti pasaulio viduryje. Graikai tokiu viduriu laikė Delfus, o vieną tenykštį akmenį manė esant visiškai tikslų pasaulio centrą. Penelopės darbas – tai darbas, kuriuo siekiama ką nors atidėti. Penelopė buvusi Odisėjo žmona ir laukusi jo grįžtant 20 metų. Per tą laiką jai piršdavosi daugybė jaunikių, bet ji sakydavusi, jog tekės tik tada, kai pabaigs austi. Tačiau naktimis Penelopė išardydavo visą savo audinį, o kitą dieną viską pradėdavo iš naujo. Penelopės vardas jau senovėje buvo taurios sutuoktinių ištikimybės simbolis. Dar ir šiandien sakoma – “ištikima, kaip Penelopė”. |
||||||
|
© 2025 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||