Aukso amžius – laimingas laikotarpis, nerūpestingas gyvenimas, kurios nors tautos meno, mokslo ir istorijos suklestėjimo metas. Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius laikotarpius. Jų gyvenamasis laikotarpis – geležies amžius – žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo vario amžius – irgi nė kiek ne geresnis metas, bet dar prieš jį buvo aukso amžius. Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo laimingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai: graikas Hesiodas savo poemoje „Darbai ir dienos“ bei romėnas Ovidijus „Metamorfozėse“.
Palikite komentarą