Achilo kulnas – žmogaus silpnybė, sužeidžiama vieta. Graikų mitologijoje Achilas – vienas stipriausių ir narsiausių didvyrių, išaukštintas Homero „Iliadoje“. Po Homero šį mitą mini romėnų rašytojas Giginas. Pasak jo, Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, norėdama sūnaus kūną padaryti nepažeidžiamą, panardino jį į šventąją Stikso upę. Kadangi jinai laikė sūnų už kulno, tad vanduo jo nepalietė ir kulnas liko vienintelė Achilo sužeidžiama vieta. Ten jį mirtinai ir sužeidė Pario strėlė.
|
||||||
|
Alfa ir omega – pradžia ir pabaiga, pilnatvė. Alfa ir omega – pirmoji ir paskutinė graikų kalbos abėcėlės raidės. Posakis kilo iš Biblijos: „Aš esu alfa ir omega, pradžia ir pabaiga,“ – sako Viešpats (Apokalipsė, 1, 8). „Aš esu alfa ir omega, pirmasis ir paskutinis“ (Apokalipsė, 1, 10). Ariadnės siūlas – kelrodis siūlas, vadovaujamoji mintis, būdas, padedantis rasti išeitį iš sunkios padėties, išspręsti sudėtingą klausimą. Šis posakis kilęs iš graikų mitų apie Atėnų didvyrį Tesėją, kuris nužudė siaubūną Minotaurą – pusiau jautį, pusiau žmogų. Kretos valdovo Mino įsakymu Atėnų gyventojai privalėjo kasmet nusiųsti į Kretą septynis jaunuolius ir septynias merginas, kuriuos suvalgydavo Minotauras, gyvenantis jam įrengtame labirinte, iš kurio niekas negalėjo išeiti. Atlikti pavojingą žygdarbį Tesėjui padėjo jį įsimylėjusi Kretos valdovo duktė Ariadnė. Slapta nuo tėvo ji jam davė aštrų kardą ir siūlų kamuolį. Kai Tesėją ir siaubūnui sudraskyti pasmerktus jaunuolius ir merginas nuvedė į labirintą, jis prie įėjimo pririšo siūlą ir nuėjo painiomis perėjomis, pamažu išvyniodamas kamuolį. Nukovęs Minotaurą, Tesėjas pagal siūlą rado kelią iš labirinto ir išvedė iš ten visus pasmerktuosius. Atpirkimo ožys – senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Taip perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes. Augėjo arklidės – labai nešvarios patalpos, tai, kas užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti. Šis vaizdingas posakis buvo paplitęs jau senovėje. Senovės graikų legenda pasakoja, kad kadaise gyvenęs Elidos karalius Augėjas, kuris nepaprastai mėgo arklius: turėjo jų per tris tūkstančius. Bet arklidžių niekas nebuvo kuopęs trisdešimt metų, ir mėšlo susikaupė tiek, kad jau siekė arklidžių lubas. Laimei, pas Augėją stojo tarnauti Heraklis, garsus savo jėga ir sumanumu. Jam karalius liepė išmėžti arklides, nes niekas kitas nebūtų sugebėjęs šio darbo atlikti. Heraklis buvo ne tik labai stiprus, bet ir protingas. Jis nukreipė į arklides upę, kurios srovė greitai išplovė mėšlą. Už šį darbą Augėjas turėjo duoti Herakliui galvijų, bet šis atsisakė tai padaryti ir mirė kautynėse su Herakliu. Pirmasis tą mitą paminėjo graikų istorikas Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr.). Aukso amžius – laimingas laikotarpis, nerūpestingas gyvenimas, kurios nors tautos meno, mokslo ir istorijos suklestėjimo metas. Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius laikotarpius. Jų gyvenamasis laikotarpis – geležies amžius – žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo vario amžius – irgi nė kiek ne geresnis metas, bet dar prieš jį buvo aukso amžius. Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo laimingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai: graikas Hesiodas savo poemoje „Darbai ir dienos“ bei romėnas Ovidijus „Metamorfozėse“. Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Šis posakis kilęs iš senovės graikų padavimo, kurį papasakojo Ciceronas savo veikale „Tuskulo pašnekesiai“. Damoklas, vienas Sirakūzų tirono Dionisijo I Vyresniojo (432–367 pr. Kr.) favoritų, ėmė pavydžiai apie jį kalbėti kaip apie laimingiausią iš žmonių. Norėdamas pavyduolį pamokyti, Dionisijas jį pasodino į savo vietą. Puotos metu Damoklas pamatė, kad virš jo galvos ant ašuto kabo aštrus kardas. Dionisijas paaiškino, jog tai – emblema tų pavojų, kurie jam kaip valdovui nuolat gresia, nors jo gyvenimas ir atrodo esąs laimingas. Danajų dovanos – blogu tikslu duota dovana, pražūtinga ir pavojinga tam, kas ją yra gavęs. Pasak legendos apie Trojos arklį, graikai (danajai) laikė apgulę Trojos miestą deštimt metų, bet niekaip negalėjo jo užimti. Tada Odisėjas sugalvojo klastą – pagaminti milžinišką medinį arklį, kurio pilve pasislėptų karių būrys. Arklį pagamino Epėjus, o graikų šnipas Sinonas įtikino trojėnus, kad Trojos arklys yra dovana, simbolizuojanti taiką. Palikę arklį prie Trojos vartų, graikai susėdo į laivus ir apsimetė grįžtą namo, o nudžiugę trojėnai, nepaklausę žynio Laokoono ir pranašautojos Kasandros perspėjimų, įsitempė arklį į miestą. Naktį Odisėjo kariai sulaukė tinkamos progos, iššoko iš arklio ir nužudė sargybinius, tada atvėrė Trojos miesto vartus savo paslapčia sugrįžusiai kariuomenei. Miestas buvo sugriautas ir sudegintas, dauguma jo gyventojų žuvo. Deukaliono tvanas – senovės graikų tvano pavadinimas, pagal Deukaliono, kuris vienintelis išsigelbėjo su žmona Pira, vardą. Jiedu tapo naujos žmonių giminės protėviais. Iš akmenų, kuriuos dievams paliepus jie mėtė sau per galvą, atsirado žmones. Duonos ir žaidimų (lot. Panem et circenes!) – šaukė Romos minia, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų dėl to, kad žmonės remtų valdovus. Asmenys, senovės Romoje siekiantys valdžios, į tokius reikalavimus atsižvelgdavo: jie dalijo pinigus ir maistą, kviesdavo žmones į cirkus, žiūrėti gladiatorių kovų ir kitų kruvinų reginių. |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||