Slenkstinis – namų dievas, gyvenęs po slenksčiu ir kertėse. Jis būdavo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas.
Motinos, pasislėpusios nuo šeimynos, apdroždavo slenkstį ir sienas keturiose namo kertėse, paskui, pasisėmusios šukę žarijų, sumesdavo sudrožtąsias skiedras ir smilkydavo savo sirguliuojančius vaikus, kad šie nesirgtų.
Siekiant nukreipti nuo naujagimio namų dievo Slenkstinio užsirūstinimą, atvykus kūmai į krikštynas su dovanomis, sodindavo ją ant namų slenksčio. Paskui kūmą pasitikdavo pribuvėja ir, paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant naujagimį į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja vaiką apnešdavo aplink židinį ir tik tada pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo slenksčio ir kirviu, nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir laukdavo, kol grįš kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu gyvenanti dievybė nematytų vaiko – tada jis nemirsiąs, o kad Slenkstinio nesusitiktų, naujagimį išnešdavo pro langą.
Palikite komentarą