Gabjauja (Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – javų deivė (arba dievas), globojanti nuimtus javus, kluonus. Gabjauja – jaujos globėja.
Nors M. Pretorijus mini Gabjauja teigia, kad vyriška dievybė. Pagal J. Brodovskį ir P. Ruigį Gabjauja yra turto deivė. Tačiau A. J. Greimas lyties klausimo nespredžia, o teigia, kai jis – ugnies dievas. Vardas kildinamas nuo „gaubti“, „dengti“ ir „jauja“.
Iškūlus javus, buvo švenčiama šventė, skirta deivei Gabjaujai dėkojant, kad leido sėkmingai išdžiovinti ir iškulti javus. Jai pagerbti būdavo daromas alus ir kepama duona. Per šventę buvo aukojamas baltas ir juodas, bet ne raibas ar raudonas gaidys. Gaidį užmušdavo lazda. Šeimininkas mušdamas kalbėdavo: „Gabjauja, būk linksma ir mums maloni“. Užmuštą gaidį šeimininkė nupešdavo, pastatydavo ant ugnies. O šeimininkas jį virdavo ir negalėdavo nuo virimo pasitraukti, jei labai reikdavo nueiti, jį pavaduodavo sūnus. Saugodavo, kad prie verdamo gaidžio neprisiartintų jokia moteris ar koks nors svetimas žmogus. Žmona baltai užtiesdavusi stalą, ant kurio padėdavo duonos o šeimininkas – išvirtą gaidį. Rankoje laikydamas pripildytą alaus kaušelį, kalbėdavo maldą. Po to šeimininkas gerdavo pirmą kaušelį, prieš tai nupylęs ant žemės alaus Žemynėlei, vėliau gerdavo į savo sūnus ir tarnus ir tik po to gerdavo visi kiti. Apėjus apeiginiam kaušeliui aplinkui, visi, išskyrus moteris, pradėdavo valgyti. Atlikus apeigas, sueidavo moterys, kurios gerdavo, bet ne iš apeiginio kaušelio, valgydavo, o likučius atiduodavo šuniui. Baigdamas puotą, šeimininkas, paėmęs kaušelį į ranką, kalbėdavo: „Miela deive Gabjauja, mes tau gražiai atlikome apeigas. Būk linksma, mūsų dievele, laimink mus, mūsų vaikus, šeimyną, namelius, trobeles, galvijus, javelius“.
Palikite komentarą