Surja

Hinduizmo mitologijoje:

1. Surja (sanskritu: सूर्य, sūrya, vyr. giminės, „saulė“), saulės dievas.

„Rigvedoje“ jam paskirta 10 himnų. Kai kuriais atvejais yra sunku nuspręsti, kur kalbama apie dievą, o kur apie pačią Saulę. Surja turi mažai žmogiškų bruožų, bet jis – dievų visamatančioji akis, ypač Mitros ir Varunos, kartais Agnio. Jis yra visažinis ir visamatantis, stebintis visą pasaulį, žiūrintis į gėrį ir blogį, jo žvilgsnis labai greitas.

Jis gimsta Rytuose, kurį pasveikina dainininkai, išeina pro dangaus vartus ir dienos metu apeina žemę ir dangų, tuo atskirdamas dieną nuo nakties (I 50, 7). Surja keliauja dangumi be arklių ir vežėčių (I 152, 5), nors ne kartą minimi ir jo arkliai, septyni arkliai (V 45, 9), ratas (VII 63, 2). Kartais jis vaizduojamas paukščio ar netgi skraidančio ežio pavidalu. Pagrindinė Surjos funkcija – šviesos, švytėjimo skleidimas, jis apšviečia pasaulį ir išvaiko tamsą, ligas, priešus. Jo spinduliai lyginami su septyniomis kumelėmis, tempiančiomis jo vežimą. Surja gydo „medaus“ terapijos („madhuvidja“) dėka (I 191); jo prašo turtų, sveikatos, klestėjimo, palikuonių. Jis laiko dangų („dangaus stulpas“, IV 13, 5), jį sukūrė dievai, kurie ir patalpino danguje („dangaus sūnus“, X 37, 1, 5, 7), po to, kai jis buvo paslėptas vandenyne. Surjos kelią nurodė aditjai (kartais jis irgi vadinamas šiuo vardu), patį kelią sukūrė Varuna, Pušanas – jo pasiuntinys.

Surjos tėvas – Djausas, motina – Aditi. Ušasė minima kaip jo žmona (VII 75, 5), paskui kurią jis seka; kartais kalbama, jog Surja buvo pagimdytas kartu su Ušase. Surjos duktė – Surja (žr. 2). Glaudžiausiai Surja yra susijęs su aditjais, Ušase, Agniu, o taip pat ir su Soma, kuris vieną kartą buvo pavadintas Surjos tėvu (IX 96, 5). Dažnai Surjos ir Savitaro funkcijos visiškai sutampa. „Rigvedoje“ minima, jog jį nugalėjo Indra (X 43, 5) ir kad jis pavogė Surjos vežimą (I 175, 4; IV 30, 4). Šis motyvas dažnai aiškinamas kaip saulės užtemimu lietaus debesiu. Laikotarpyje po vedų Surja palaipsniui tampa pietryčių lokapala (sergėtoju).

Epe Surjai duodami įvairūs vardai („Dhaumja“ išvardina 108, „Mahabharata“ III 3), kurie sutinkami daugelyje siužetų. Vienas iš jų suriša Surja su Rahu, persekiojančiu jį. Surja iš pykčio grasina savo spinduliais supleškinti visą pasaulį. Dievus apima baimė, ir Brahma paliepia savo paukščiui Garudai pasodinti į Surjos vežimą savo brolį Aruną, kad šis užstotų savo kūnu pasaulį nuo kaitrių spindulių. Aruna tampa Surjos vežėju ir rytinės aušros dievu („Mahabharata“ I). Surjos sūnus nuo Kunti buvo Karna („Mahabharata“). Epizode, kuriame dalyvauja Surja ir Džamadagnis, saulė nusileižia su baltu skėčiu, kad nuramintų įtūžusį išminčių (XIII 95). „Ramajanoje“ Surja įgija naujus giminystės ryšius; minima jo žmona Suvarčala, sūnūs Sugriva, Šveta ir Džjotirmukha. Viename iš epizodų Ravana pakyla į dangų ir nori susikauti su pačiu Surja („Ramajana“ VII); Surjai priklauso dangiškasis arklys Uččaihšravas, pasirodęs iš amritos, kai buvo plakamas vandenynas. Stebimi ir kai kurie Surjos suartėjimai su Višnumi. Pvz., Lakšmė, kuri paprastai laikoma Višnaus žmona, kartais tampa Surjos žmona.

Surjos įvaizdis atsispindi senovės iranėnų ir graikų mitologijoje ir etimologijoje.

2. Surja (sanskrite सूर्या, sūryā, mot. giminės) – Surjos duktė (žr. 1) arba Savitaro. Ašvinai – jos vyrai ir galbūt būtent jai priklauso vardas Ašvini. „Rigvedoje“ Surjai paskirtas vestuvių himnas (X 85), kuriame aprašomas Surjos ir Somos vestuvės.