Rudra (sanskrito kalba reiškia “šiurpus”, “pasibaisėtinas”, “keliantis raudas”; sanskrito šaknis rud galbūt siejasi su lietuviška raud- (rauda, raudoti) skambesiu ir reikšme, tačiau gali būti siejama ir su kita šaknimi, reiškiančia raudonumą) – vediškasis dievas, kurio įtakoje buvo mirtis ir griovimas, jo buvo baiminamasi ir buvo stengiamasi, kad jis būtų kuo atokiau nuo aukojimo ritualų. Rigvedoje jis minimas kaip audrų, vėjų ir medžioklės dievas.
Vėliau imta jį tapatinti su Šiva ir Rudra pradėjo įkūnyti niršiąsias, gąsdinančias savybes: Šiva Rudros pavidale yra niršus griovėjas ir naikintojas. Pagal vieną iš mitologijos tyrinėtojų versijų, Šiva buvo vienas iš Rudros epitetų, kuriuo buvo siekiama suminkštinti jo žiaurumą (šiva reiškia “palankusis”). Taip pat kaip Šiva, Rudra vadinamas kitais vardais, būdingais ir Šivai: Bhava, Šarva, Išana, Pašupatis, Bhyma, Ugra, Mahadeva.
Štai kaip Rudra apibūdinamas viename iš daugybės mitų:
Rudra lyg pykčio ugnis išsiveržė iš Brahmos kaktos, jame įsikūnijo visos griaunančios jėgos ir pačios baisiausios ir grėsmingiausios dievų savybės. Niūrus, įtūžęs ir vienišas jis pasitraukė nuo visų ir apsigyveno atkampiuose šiauriniuose kalnuose, ant Himavato. Jam buvo pavesta valdyti žvėris, ir todėl šis dievas dar vadinamas Pašupačiu, Žvėrių valdovu. Laukinio medžiotojo išvaizdos, apsisiautęs kailiniais, raudonas, su melsvai juodais į kuokštą surištais plaukais jis bastėsi po kalnus ir miškus, apsiginklavęs juodu lanku ir strėlėmis.
Palikite komentarą